Jos įkūrėjai Viktorija Naujokaitė ir jos draugas Edvardas sako norintys šviesti žmones apie augalinę mitybą, taip pat padėti vaikams ir suaugusiems prisiminti ryšį su gyvuliais.
Neįprasta Lietuvoje idėja – gelbėti maistu ant mūsų stalo turėjusius tapti gyvulius – jau sulaukė nemažo tautiečių dėmesio. Vis dėlto iki laimingos pabaigos dar trūksta vieno svarbaus komponento – sodybos, kurioje galėtų įsikurti išgelbėti gyvuliai.
Gyvuliams suteiks galimybę gyventi, žmonėms – juos pažinti
„Idėja gimė prieš 3-4 metus, kai sužinojau apie prieglaudą „Farm Sanctuary“ Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Ten panašių vietų yra jau 20-30 metų“, – pasakojo naminių gyvulių prieglaudos „Trys paršeliai“ sumanytoja Viktorija.
Gyvūnų globa ji užsiima nuo 19 metų. Tuomet susidomėjo vegetariška mityba, o prieš šešerius tapo vegane.
Gyvūnai, kurie auginami maistui, yra tokie pat protingi, mylintys, draugiški ir žaismingi, kaip šunys ir katės.
Man atrodo, natūralu padėti visiems gyvūnams – ne tik katėms ir šunims. Juk pagalbos reikia ne tik jiems, bet ir labiausiai pasaulyje išnaudojamiems gyvuliams – karvėms, kiaulėms, vištoms, avims, žąsims, tikino jauna moteris.
2014 metų gruodį viešąją įstaigą „Trys paršeliai“ įkūrę Viktorija ir Edvardas kartu su bendraminčiais šiuo metu intensyviai ieško sodybos Vilniaus, Ukmergės, Molėtų ir Trakų rajonuose. Joje turėtų būti apgyvendinti išgelbėti augintiniai.
„Norime, kad tai būtų vieta, kur žmonės galėtų atvažiuoti ir pamatyti, jog gyvūnai, kurie auginami maistui, yra tokie pat protingi, mylintys, draugiški ir žaismingi, kaip šunys ir katės“, – teigė prieglaudos steigėja.
Žaismingą pavadinimą „Trys paršeliai“ gavusi organizacija, pasak jos narių, neskirta krauti turtus. Pagrindinė misija – šviesti žmones ir padėti gyvūnams.
Išlaikyti būsimą prieglaudą ir gyvūnus žadama iš lėšų, gaunamų pervedant 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio. Taip pat bus ieškoma rėmėjų, dalyvaujama projektuose, kuriuose teikiama parama panašioms veikloms.
Didžiausias mūsų noras – padėti ūkio gyvuliams tapti matomais.
Viktorija džiaugėsi, kad, nepaisant stereotipų, teigiančių, jog vegetarai, veganai ir kovotojai už gyvūnų teises yra su vėjo malūnais kovojantys keistuoliai, Lietuvoje sulaukė nemažo žmonių palaikymo.
„Nemažai žmonių prieglaudos idėją remia aukodami pinigų – už tai jiems esame be galo dėkingi“, – teigė pašnekovė.
Nors sodybos dar neturi, „Trijų paršelių“ savanoriai šiuo metu jau globoja 7 mėsinius triušius – už simbolinę sumą juos išpirko iš senolio, kuris nebegalėjo jais rūpintis. Dar viena globotinė – karvė, vardu Zuika.
Prieglaudos gyventojai atsiranda įvairiai – būna nepriežiūros atvejų, kai gyvūnai konfiskuojami iš netinkamai juos auginusio žmogaus.
Kažkam pasidaro gaila kiaulės, kurią giminaičiai nutaria paskersti, tad kreipiasi į gyvūnų globėjus.
Viktorija neabejoja, kad pradėjus aktyvią veiklą, kai jau turės sodybą, į ją naminiai gyvuliai ims plūsti.
Yra ką valgyti ir be gyvulių
„Trys paršeliai“ bus pirmoji tokio pobūdžio prieglauda Baltijos šalyse. Tai stebina, nes net kaimyninėje Lenkijoje šiuo metu jau veikia 4 naminių gyvulių prieglaudos. Keletas yra ir Ispanijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje. Seniausios tradicijos, kaip jau buvo minėta, yra JAV.
„Šių prieglaudų veiklą stebiu jau seniai. Jos – mūsų įkvėpėjos. Vienoje iš jų, esančioje Kalifornijoje, teko lankytis. Taip pat neseniai abu su Edvardu buvome šunims skirtoje prieglaudoje netoli Varšuvos, Lenkijoje“, – kalbėjo Viktorija.
Šunų gelbėjimas daug metų yra šios jaunos moters kasdienybė. Gyvūnų globos organizacijoje „Lesė“ ji savanoriauja nuo pat jos veiklos pradžios. Prieš trejus metus Tauragėje Viktorija įsteigė „Lesės“ filialą.
„Pradėjusi globoti šunis ir kates sužinojau apie gyvūnų teises, bendradarbiavau su gyvūnų teisių grupe. Dabar organizuoju labdaringus koncertus. Studijavau fotografiją, tačiau pagrindinis mano gyvenimo variklis – darbas su gyvūnais“, – pasakojo Viktorija.
Panašiai prisistatyti galėtų ir jos draugas Edvardas, kuris vaikystėje „globodavo“ net vabalus.
„Augau su šunimi. Vėliau kurį laiką buvau praradęs ryšį su gyvūnija – kaip daugelis suaugusių, kurie turi „svarbesnių“ reikalų. Kažkada sugalvojau, jog reikėtų pamėginti kitokią mitybą.
Pradėjęs keistis ir domėtis giliau, supratau, jog nebegaliu užsimerkti prieš tai, kad gyvūnai žudomi dėl mūsų, žmonių, poreikių. Mylėdamas šunis ir kates, negaliu ignoruoti ir kitų gyvūnų, kurie taip pat nori ir turi teisę gyventi“, – kalbėjo Edvardas.
Karvė gali gyventi 25 metus, o mes ją paskerdžiame po 5-erių. Vištos gali gyventi apie 15 metų, bet paprastai jos skerdžiamos po 1,5 metų. Visa tai daroma dėl mūsų, žmonių, pilvo poreikių.
Abu jie įsitikinę, kad keisti požiūrį reikia, tačiau tai daryti galima nebūtinai drastiškai. Kur kas svarbiau švietimas.
Daugelis nesusimąsto, kad gyvuliai, kurie auginami mėsai, pienui ar kiaušiniams, tėra vertinami kaip mašinos produktui gauti ir nešti pelną.
Pavyzdžiui, karvė gali gyventi 25 metus, o mes ją paskerdžiame po 5 metų. Vištos gali gyventi apie 15 metų, bet paprastai jos skerdžiamos po 1,5 metų.
Kiaulės išgyvena iki 18 metų, bet skerdžiamos sulaukusios maždaug vienerių metų, o kai kurios – ir poros mėnesių amžiaus, savo poziciją dėstė Edvardas.
Pora viliasi, kad parodę žmonėms kitokios mitybos galimybes bei suteikę galimybę pažinti ūkio gyvulius – kaip gyvus ir protingus padarus, o ne kiaušinių, pieno ir mėsos šaltinį, – pradės sniego gniūžtės efektą įgausiantį reiškinį.
„Kas, jei ne mes, turime pradėti keisti esamą požiūrį ir tradicijas?“ – retoriniu klausimu pokalbį baigė Viktorija. Didžiausias jos noras – padėti ūkio gyvuliams tapti matomais.
Susidomėjusieji prieglaudos veikla, gali užsukti į jai skirtą „Facebook“ paskyrą.
