Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XV a. kunigaikščiai į medžioklę vesdavosi ir skalikus. Viduramžiais didikai laikė didele garbe savo dvare turėti būrį šių šunų.
Ikikarinėje Lietuvoje skalikai buvo paplitę, bet pokario metais veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis.
1974 m., pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, bet ir tie dauguma jų neturėjo kilmės dokumentų.
Prie veislės atkūrimo daug prisidėjo kinologijos entuziastai Z.Goštautas, V.Morkūnas, A.Penkauskas. V.Klovas parengė pirmąjį lietuvių skalikų veislės standartą. Bendromis kinologų ir medžiotojų pastangomis 1981 m. pirmą kartą buvo organizuota lietuvių skalikų paroda, joje dalyvavo 62 šunys.
Verčiasi iš savo kišenės
Šiandien Lietuvoje amsi daugiau nei 400 kilmės dokumentus turinčių skalikų. Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas Ričardas Barzdenis sako, kad to užtenka užtikrinti veislės išlikimą.
„Noras išsaugoti veislę yra, tačiau tuo iš esmės užsiima entuziastai. ES išmokų negauname, nes skalikas teisės aktuose buvo įformintas ne kaip ūkinis, o kaip medžioklinis gyvūnas. Todėl verčiamės iš savo kišenės“, – pasakojo R.Barzdenis.
Skalikai sugeba tiksliai sekti pėdsakais ir greitai surasti medžiojamą žvėrį. Priartėjęs prie žvėries per 60–80 m, šuo pradeda loti ir ima varyti laimikį medžiotojų link. Tačiau ši šimtmečius vertinta šuns savybė vis mažiau svarbi, mat medžioklės būdai keičiasi.
Skalikas gali būti ir labai geras kraujasekys – tik reikia su juo padirbėti. Gaila, kad ši šuns savybė nelabai garsinama.
„Skalikas gali būti ir labai geras kraujasekys – tik reikia su juo padirbėti. Gaila, kad ši šuns savybė nelabai garsinama. Be to, tai yra fiziškai stiprus šuo, galintis apginti šeimininką, pavyzdžiui, nuo puolančio šerno“, – gerų žodžių skalikui negailėjo R.Barzdenis.
Jis pabrėžė, kad entuziastų pastangomis skalikas tampa vis žinomesnis ir užsienyje. Kasmet po 20 šios veislės šunų iškeliauja į Rusiją ir Baltarusiją. Trys ar keturi skalikai per pastaruosius dvejus metus išvežti į JAV.
„Prieš mėnesį vieną skalikiuką iš Kupiškio rajono išsivežė latviai“, – pasidžiaugė pašnekovas.
Skalikų plitimui pasaulyje įtakos turi veislės pristatymas tarptautinėse parodose. „Praėjusių metų rudenį vykome į Lenkiją. Pamačiusi, kaip mūsų skalikas demonstruoja paklusnumą, kaip atlieka kraujasekystės bandymus voljeruose, viena ekspertė iš Vokietijos užsisakė šuniuką“, – sakė R.Barzdenis.
Užsieniečiai skverbiasi į rinką
2010-ųjų rugsėjį dešimt Lietuvos raitelių iš Senųjų Trakų leidosi į 2 tūkst. km istorinę kelionę, norėdami kaip ir viduramžiais pagirdyti lietuvių žirgus Juodojoje jūroje. Kaip ir anais laikais, keliauninkai risnojo žemaitukų veislės žirgais.
Žemaitukai – viena iš seniausių arklių veislių Europoje, žinios apie juos siekia nuo VI–VII amžiaus. Jie sudaro Lietuvos arklių genetinį aukso fondą.
2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 556 kilmės dokumentus turintys žemaitukai. 1994-aisiais, kai buvo sumanyta atkurti veislę, šalyje buvo rasti vos 42 šie arkliai.
„Arklių skaičius per tą laiką išaugo daugiau nei dešimt kartų. Atrodytų, yra kuo džiaugtis, tačiau mes žinome, kad šis darbas galėjo vykti sklandžiau“, – neslėpė Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkė Valė Macijauskienė. Moteris teigia pasigendanti valstybinio požiūrio ir nuoseklumo.
Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti žemaitukų veislę. Tačiau tai padaryti vis sunkiau, nes į šalį skverbiasi užsienio organizacijų finansuojami tarpininkai, neslepiantys interesų Lietuvos rinką užpildyti atvežtinėmis arklių veislėmis.
„Prieš komercinį interesą vis sunkiau atsilaikyti: verslininkai mieliau renkasi užsienietiškas veisles. Lazda turi du galus: viena vertus, išauginai gerą eržilą, bet niekas šalyje jo neperka. O parduoti užsieniečiams gaila, nes neteksime puikios genetinės medžiagos. Pasigendame moralinio ir materialinio žemaitukų augintojų skatinimo – paramos sistema sukurta taip, kad užsienietišką veislę auginti labiau apsimoka nei lietuvišką“, – įsitikinusi V.Macijauskienė.
Prarasta mokslininkų karta
Žemaitukas – universalus arklys, tinkamas sportiniam jojimui, laisvalaikio jodinėjimui, kroviniui gabenti. Jis pasižymi jėga, manevringumu, ištverme ir bėgimo greičiu. Patogus ir vaikams, ir suaugusiesiems.
„Santykis su žmogumi jiems pats svarbiausias. Kai ant veislinio energingo eržilo užsodina neįgalų vaiką, arklys persimaino, įsijaučia į jojiko būklę. Šie arkliai prieraišūs: labai jautriai išgyvena šėrikų ir trenerių pasikeitimą“, – kalbėjo prie žemaituko veislės atkūrimo smarkiai prisidėjusi V.Macijauskienė.
Pasigendame moralinio ir materialinio žemaitukų augintojų skatinimo – paramos sistema sukurta taip, kad užsienietišką veislę auginti labiau apsimoka nei lietuvišką.
Kalbant apie veislės išlikimo perspektyvas, ji įžvelgia dar vieną grėsmę: „Problema ta, kad arklių jau yra, bet trūksta žmonių, kurie mokėtų tinkamai elgtis su šia veisle. Jauno specialisto mokslo institute neįmanoma įdarbinti, tad jis negali dirbti šalia patyrusio mokslininko, kad būtų užtikrinamas darbų tęstinumas. Aš taip užaugau, o pati išsiugdyti žmogaus negaliu, nes etatai nuolat mažinami.“
Užsienio įmonės Lietuvoje atlieka rinkos žvalgytuves, o Lietuva žemaitukų populiarinimu svetur nesirūpina. „Reikėtų dalyvauti tarptautinėse parodose, mugėse, išvežti, parodyti, pristatyti veislę. Dabar gi net Lietuvoje ši nacionalinė veislė nėra deramai pristatoma – žmonės apie ją sužino tik iš lūpų į lūpas“, – apgailestavo asociacijos pirmininkė.
Tarptautinis pripažinimas
Šiuo metų laiku užsukus apžiūrėti Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo šilauogių kolekcijos, nėra kuo žavėtis – augalai ramiai ilsisi ir laukia vegetacijos pradžios.
Tačiau vieną dieną augalai aplips sunkiomis, vos į delną telpančiomis šilauogių kekėmis – lietuviams pavyko išvesti veislę, kuri nuo užsienietiškų skiriasi ankstyvumu, derlingumu, puikiu skoniu ir vertinga biochemine sudėtimi.
Šilauogių veislės „Danutė“ ir „Freda“ – tai kruopštaus mokslininkų darbo rezultatas, kuriam pasiekti reikėjo daugiau nei trylikos metų. Mokslininkų užsispyrimas nenuėjo perniek – lietuviškos šilauogės pripažintos tarptautiniu mastu. Jos įrašytos ne tik į Lietuvos nacionalinį, bet ir į Europos sodo augalų veislių sąrašus.
Šilauogių sodinukai – deficitas
Botanikos sodo bendruomenė džiaugiasi, kad šis iš Šiaurės Amerikos į Europą atkeliavęs augalas puikiai prisitaikė prie Lietuvos klimato sąlygų: kasmet dera, nebijo pavasarinių šalnų, o uogų vertė patvirtinta daugybe mokslinių tyrimų.
„Paklausa didžiulė – patenkiname tik kokius 5 proc. šių uogų poreikių. Žmonės labai rūpinasi sveikata, todėl susidomėjimas šilauogėmis kasmet didėja. Pirma – tai ankstyvesnės uogos už kitas. Antra – jos pasižymi labai geromis cheminėmis savybėmis“, – pasakojo šilauogių veisles tyrusi mokslininkė dr. Laima Česonienė.
Šilauogės yra nepakeičiamos mūsų regėjimui, geram nervų sistemą sudarančių ląstelių funkcionavimui, kraujagyslių būklės kokybei. Be to, augalai vertingi ne tik maistiniu ir vaistiniu požiūriu, bet yra ir dekoratyvūs.
„Trečias dalykas: žmonėms vis labiau imponuoja šūkis „Pirk prekę lietuvišką“, todėl jie pageidauja būtent mūsų, o ne užsieninių šilauogių, nors pernai lietuviškas sodinukas kainavo 40 Lt, kai kitų veislių – vos 15–20 Lt“, – lygino L.Česonienė.
Tačiau šilauoges botanikos sodas daugina pirmiausia moksliniais tikslas, o mugėse parduoda tik tai, kas lieka nuo kolekcijų. Todėl sodinukų neužtenka net visiems norintiems sodininkams-mėgėjams, nekalbant apie stambų ūkį.
„Potencialas ir perspektyva yra. Šilauogė labai vertinga pramoninė uoga, kurią būtų galima auginti plantacijomis kaip, tarkime, juoduosius serbentus. Šaunuoliai kauniečiai: jie sukūrė ne tik naują veislę, bet ir mokėjo ją pristatyti visuomenei, išreklamavo, paaiškino. Viskas – prieš akis“, – kolegų pasiekimais džiaugėsi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto vadovas Vytautas Ruzgas.
Konkuruoja su visu pasauliu
Konkurencija, ūkinis vertingumas ir ekonominė nauda – trys svarbūs selekcinės veiklos parametrai.
V.Ruzgas atkreipė dėmesį, kad selekcininko darbas iš esmės nukreiptas į vidaus rinką. „Sukursi naują veislę, labiau tinkančią mūsų klimato sąlygoms – išgausi geresnį derlingumą. Užauginsi daugiau produkcijos – kils eksportas“, – priežasties ir pasekmės ryšį lakoniškai paaiškino selekcininkas.
Tačiau šilauoges botanikos sodas daugina pirmiausia moksliniais tikslas, o mugėse parduoda tik tai, kas lieka nuo kolekcijų.
Dauguma pasaulio šalių turi savo selekcines programas, todėl naujas veisles siekiantys sukurti lietuviai varžosi tarptautiniu lygiu.
„Kuo didesnis veislės ekonominis naudingumas, tuo nuožmesnė konkurencija. Jei nori sukurti naują kokios nors gėlės veislę, galbūt rungsies tik pats su savimi. Tačiau jei dirbsi su rapsais, kviečiais ar runkeliais, turėsi kelias dešimtis konkurentų“, – pasakojo V.Ruzgas, per savo mokslinę karjerą sukūręs 15 kviečių veislių.
Paraiškas įtraukti augalų veisles į Lietuvos nacionalinį augalų veislių sąrašą prieš keletą metų yra pateikusios žinomos ir garsios Austrijos, Belgijos, Danijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos augalų veislių selekcijos ir sėklininkystės įmonės.
Valstybinės augalininkystės tarnybos duomenimis, į 2012 m. sąrašą iš viso buvo įrašytos 786 augalų veislės – tik penktadalis jų sukurtos Lietuvos selekcininkų.
Atsigręžia į lietuviškas veisles
Lietuvoje grūdų auginimas yra viena pelningiausių žemės ūkio ir apskritai ekonomikos šakų.
Javų sėklos pardavėjai pastebi, kad pastaraisiais metais ūkininkai linkę iš anksto įsigyti sėklos – dauguma jų tai daro metų pradžioje. Augintojai nevengia eksperimentuoti ir dažnai renkasi vakariečių selekcininkų sukurtas naujas veisles, tačiau ūkininkavimo patirtis neleidžia nusigręžti ir nuo patikrintų lietuviškųjų.
„Mūsų žemdirbiai žieminiais kviečiais, rugiais, kvietrugiais ir žieminiais miežiais kasmet apsėja palyginti didelį 550–600 tūkst. ha plotą. Šių javų grūdai naudojami maistui, pašarui ir kitoms reikmėms, pavyzdžiui, krakmolo ir spirito, biokuro gamybai“, – kalbėjo Valstybinės augalininkystės tarnybos Augalų veislių skyriaus vedėja Sigita Juciuvienė.
Pastaraisiais metais sparčiai kintant klimatui, ypač aktualus žieminių augalų veislių žiemojimas. Todėl ūkininkai atsigręžia į lietuviškų žieminių kviečių veisles „Širvinta“ ir „Ada“.
„Lietuviški kviečiai užima apie 30 proc. plotų, miežiai – apie 25 proc. Jei šalyje naudojama trečdalis vietos veislės, vadinasi, tos kultūros nacionalinė selekcija dirba efektyviai“, – apibendrino V.Ruzgas.
Žieminių kviečių veislė „Ada“ yra registruota Estijoje, „Širvinta“ – Estijoje ir Latvijoje.
„Jei veislė įrašyta ES kataloge, ją galima dauginti nuo Ispanijos iki Suomijos. Tačiau mes veisles kuriame šaltai klimato zonai, todėl tai, kas dera pas mus, netiks prancūzams. Mūsų veislės gali tikti latviams, estams, gal dar lenkams. Žolininkai sėklą parduoda baltarusiams“, – vardijo selekcininkas.
Jo nuomone, Lietuvai sunku konkuruoti su Vakarų Europos sėklininkystės bendrovėmis – trūksta investicijų: „Norint pradėti tokį verslą, reikėtų milijono litų vien technikai, o kur dar žemė! Maža to, turėtum dirbti 10–12 metų, kad gautum pirmus rezultatus. Jei Lietuva sudėtų visą savo selekciją krūvon ir susikoncentruotų tik į rapsų selekciją, tai būtų labai maža Europos mastu selekcinė programa.“
Sunaikintos karpių bandos
Ichtiologų manymu, Lietuvoje karpiai pradėti auginti XVI a. Jie buvo įvežti iš Lenkijos ir Čekijos.
XX a. pradžioje daugelis stambesnių ūkininkų ir dvarininkų buvo įsirengę tvenkinius, kuriuose augino karpius. Pliateriai Kurtuvėnuose įkūrė didžiausią Lietuvoje žuvininkystės ūkį, kurį sudarė pusšimtis tvenkinių. Spėjama, kad šiam darbui buvo pasitelktas žuvivaisos pradininkas Lietuvoje Mykolas Girdvainis. Tarpukariu Kurtuvėnų žuvininkystės ūkyje kasmet buvo sugaunama apie 20 t karpių.
Tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais daugelis tvenkinių žuvininkystės ūkių buvo sugriauta, o senosios veislinės karpių bandos sunaikintos arba sumaišytos, todėl selekcinę veiklą reikėjo pradėti iš naujo.
Pastaraisiais metais sparčiai kintant klimatui, ypač aktualus žieminių augalų veislių žiemojimas. Todėl ūkininkai atsigręžia į lietuviškų žieminių kviečių veisles „Širvinta“ ir „Ada“.
Rekonstravus senuosius ir sukūrus naujus tvenkinių ūkius, karpiai buvo auginami, neatsižvelgiant į jų kokybę ir kilmę. Po dešimtmečio tapo aišku, kad tinkamai organizuoti veislinio-selekcinio darbo, kuris leistų išvesti tinkamą Lietuvoje auginti karpių veislę, be specializuoto ūkio neįmanoma.
Todėl 1967 m. Prienų rajone pradėtas statyti Šilavoto veislinis-selekcinis žuvų ūkis, o pirmieji tvenkiniai pradėti eksploatuoti 1972 m. – nuo tada ir prasidėjo pagrindiniai lietuviškos karpių veislės kūrimo darbai.
40 metų trukusio selekcinio darbo rezultatas – iš Bubių ir vokiečių veislių mišrūnų išvesta Šilavoto karpių veislė, ypač tinkama auginti Lietuvoje. Kaip atskira veislė Šilavoto karpis įteisintas 2010 m.
Veislė pasižymi geromis reprodukcinėmis ir augimo savybėmis, yra gyvybinga, produktyvi, graži. Šios veislės karpiai auginami visose Lietuvos žuvininkystės bendrovėse, eksportuojami į užsienio šalis.
Unikalus genofondas
„Šilavoto karpis – nacionalinė vertybė. Labai daug pastangų įdėta, kol jis sukurtas. Todėl privalome saugoti ir tęsti selekcinę veiklą. Mūsų ūkiui analogo nėra nei Baltarusijoje, nei Latvijoje, net lenkai neturi tokio specializuoto ūkio. Mūsų sukauptas genofondas – unikalus: kai Lenkijoje nuo herpes viruso žuvo daug motininių karpių, lenkai kreipėsi į mus“, – pasakojo Žuvininkystės tarnybos Šilavoto poskyrio vedėja Tatjana Ratnikova.
Visi Šilavoto karpiai turi kilmės pažymėjimus, individualų numerį ir „čipą“.
„Anksčiau aprūpindavome tik žuvininkystės ūkius – parduodavome apie 1,5 tūkst. penkiavasarių reproduktorių per metus. Dabar ūkiuose justi perteklius, todėl mūsų apimtys sumažėjo: kasmet realizuojame apie 500 – įvairių amžiaus grupių karpiais aprūpiname ir mėgėjus, ir klubus“, – sakė T.Ratnikova.
Augina iš patriotizmo
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto Gyvūnų genetikos ir veisimo skyriaus vedėja dr. Birutė Zapasnikienė atkreipė dėmesį, kad iki 1988 m. Lietuvoje buvo vos dvi avių veislės – vietinės šiurkščiavilnės ir Lietuvos juodgalvės. Dabar jų turime jau 31.
„Prisivežėme iš Lenkijos, Vokietijos. Mūsų vietinės nėra produktyvios, bet mėsingos, prisitaikiusios prie vietos sąlygų“, – sakė B.Zapasnikienė.
Lietuviškas veisles vieni ūkininkai augina iš patriotizmo, stengdamiesi išsaugoti senąjį krašto avių genofondą ir taip tęsdami tradiciją, kad lietuvio kaimiečio tvarte avelė bliautų. Kiti tiesiog nori pasipuikuoti: atvažiavo svečių, giminės suėjo, o šeimininkas jiems aviną papjovė ir šašlykus ant ugnies čirškina.
Finansinės naudos iš lietuviškų avių vargiai išpeši: nei vilnos, nei kailių niekam nereikia, o avienos lietuviai suvalgo mažai.
Tačiau finansinės naudos iš lietuviškų avių vargiai išpeši: nei vilnos, nei kailių niekam nereikia, o avienos lietuviai suvalgo mažai.
„Arkliai – žemaitukai, stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji, galvijai – šėmieji, baltnugariai, senojo genotipo Lietuvos juodmargiai ir senojo genotipo Lietuvos žalieji, kiaulės – Lietuvos vietinės ir senojo genotipo Lietuvos baltosios. Vištinės žąsys ir lietuvių skalikai“, – saugomų veislių sąrašą išvardijo Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė dr. Rūta Šveistienė.
Kiekviena šalis yra įsipareigojusi saugoti savo nacionalinius genetinius išteklius, ūkininkai už tai gauna ES išmokas.
