Kaunietė Eglė dar studijų metais pradėjo savanoriauti Gyvūnų globėjų asociacijoje. Šioje sferoje mergina neliko nepastebėta – darbšti, supratinga ir be galo gyvūnus mylinti mergina baigusi universitetą gavo pasiūlymą ne tik likti savanore, bet ir išbandyti savo jėgas įmonėje „Nuaras“.
Eglė baigė psichologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Savanorystė baigus universitetą padėjo integruotis į darbo rinką: „Svarbiausia yra užsiimti mėgstama veikla ir niekuomet nenustoti svajoti“, – sako E.Mulevičiūtė.
– Ar gali sutikti su teiginiu, kad kartais profesinio pašaukimo gali tekti ieškoti baigus studijas?, – paklausėme Eglės.
– Visiškai teisingai. Aš buvau pasilikusi gyvūnus lyg hobį, tačiau pašaukimui negaliu atsispirti. Labiau traukia prie gyvūnų, net nejaučiu, kaip visą laisvą laiką tam atiduodu.
– Kokios priežastys lėmė, kad priėmei „Nuaro“ darbo pasiūlymą?
– Prieš daugiau nei šešerius metus įsigijusi šunį pradėjau lankyti šunų dresavimo mokyklą „Nuaras“, ten gavau neįkainojamos patirties ir žinių, teisingo požiūrio į gyvūnus. Vėliau ėmiau savanoriauti Gyvūnų globėjų asociacijoje – talkinau gelbėjant sužeistus laukinius gyvūnus ir paukščius, organizuojant renginius. Aktyviai įsitraukiau ir į Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ veiklą, organizavau bendrus projektus siekiant padėti beglobėms katėms, sėmiausi žinių apie profesionalią felinologiją, dalyvavau tarptautinėse parodose. Net pati nepajutau, kad visą savo laisvalaikį skiriu gyvūnams.
Vieną dieną tiesiog gavau darbo pasiūlymą prisijungti prie „Nuaro“ komandos, kurį nedvejodama priėmiau ir išėjau iš senesnio darbo. Man jau daug kas buvo žinoma – „virtuvė“, vertybės, darbuotojai, veiklos sritys.
Savanoriavimas buvo tarsi sėkmingas startas darbui.
– Kokias pareigas šiuo metu užimi?
– Šiuo metu esu atsakinga už keletą sričių – bendravimą su klientais, pacientų veterinarijos klinikoje priėmimą, dokumentacijos tvarkymą, kasdieninių darbų organizavimą. Nors dirbu administracinį darbą, bet visgi daugiausia darbo laiko skiriu beglobiams gyvūnams – jų gerovei gyvūnų globos namuose Alytuje, Kaune ir Klaipėdoje, nuotraukų platinimui viešojoje erdvėje, visuomenės informavimui apie beglobių istorijas. Žinau, kad nuo mano darbo kokybės ir operatyvumo priklauso kelių šimtų beglobių gyvūnų likimas, todėl negailiu netgi savo asmeninio laiko – talkinu, kai reikia gelbėti beglobius gyvūnus.
– Ar tai pirmoji patirtis šioje sferoje?
– Taip, tai mano pirmasis oficialus darbas su gyvūnais, kuriam pasiruošti padėjo savanorystė.
– Nuo kada pradėjai darbus?
– Dirbu dar ne taip seniai, nuo 2015-ųjų rugpjūčio.
– O kiek laiko savanoriauji?
– Savanoriavau Gyvūnų globėjų asociacijoje apie 4 metus ir iki šiol savanorystės neatsisakau – tęsiu savo pradėtus darbus.
– Šiuo metu itin populiarėja savanorystė užsienyje. Ar pabaigus mokslus nebuvo kilę minčių išvykti svetur, kad ir į Afriką gelbėti liūtų?
– Ne. Aš patriotė. Nors liūtus būtų įdomu gelbėti. Jeigu pasitaikys tinkama proga atostogas praleisti savanoriaujant kituose kraštuose – tikriausiai susigundysiu. Visgi įgyta profesija ir psichologinės žinios daro savo – dažnai mąstau, kodėl viena ar kita situacija nutinka, kodėl vienaip ar kitaip netinkamai žmonės pasielgė, įdomu būtų palyginti mūsų ir kitų šalių situacijas.
– Kaip atrodo tavo įprasta darbo diena?
– Kiekviena diena skirtinga. Tai darbas su gyvūnais, todėl dinamikos čia netrūksta. Kartais, tačiau labai retai, būna ramių dienų, kai galima baigti nebaigtus darbus, pabendrauti su kolegomis ar pasvajoti. Tačiau kone kiekviena darbo diena pilna nežinios, streso, įtampos, juk kone kasdien patenka smarkiai sužalotų gyvūnų, kuriems reikia ypač skubios pagalbos. Dėl kiekvieno gyvūno jaudiniesi lyg būtum tikrasis šeimininkas. Būna įvairių ekstremalių situacijų gelbėjant gyvūnus, kuomet pasitelkiami ir ugniagesiai gelbėtojai ar policijos pareigūnai. Tačiau pats sunkiausias ir nedėkingiausias darbas – su žmonėmis, o ne su gyvūnais. Gyvūnai puikiai moka atsidėkoti, o išgelbėto sunkiai sužaloto šunelio uodegos pavizginimas ar rankos lyžtelėjimas puikiai atperka visą vargą ir suteikia jėgų vėl kibti į darbus. Visai kitaip elgiasi žmonės.
– Apibūdinkite gerąsias darbo savybes?
– Pagrindinis dalykas – moralinis pasitenkinimas. Juk padedi nuskriaustam gyvūnui, kuris net negali pasakyti, kas jam negerai, negali pasiskųsti, jis tampa visiškai priklausomas nuo tavęs ir jauti atsakomybę jam padėti. Puikus jausmas, kai gyvūnas pasveiksta, dar puikesnis, kai randa mylinčius šeimininkus arba naujus namus. Visada smagu sulaukti gyvūno nuotraukų iš naujų namų, kur jis miega ramiai šalia šeimininko arba keliauja visur kartu su šeimininku.
– Kokia ta kita, ne tokia šviesi, darbo pusė?
– Vienas blogiausių aspektų – žmonių nesupratingumas. Tarkim, šiuo metu „Nuaro“ prieglauda Kaune iš tiesų yra perpildyta, o žmogus ateina ir išrėkia, kad mes privalome priimti jo aštuonerius metus laikytą gyvūną, nors tikrai fiziškai neturime kaip, nes sienos tikrai ne guminės.
Kitas aspektas – liūdna, kai prie globotinių prisiriši, ypač senbuvių, ir matai, kaip jie sensta. Suprantu, kad nuo senatvės nėra vaistų, tačiau tai vis tiek liūdina, kad senatvę jie pasitinka globos namuose, o ne šeimoje. Dirbdama šį darbą daugelį problemų pamačiau iš kitos pusės – žmonių nemokėjimą išgirsti ir priimti patarimo, kategorišką reikalavimą ir grasinimą skundais, visokiomis instancijomis. Netgi gyvūnų globos organizacijos Lietuvoje nėra vieningos, dažnai kenkia viena kitai.
– Kodėl nusprendei teikti prioritetą būtent gyvūnams?
– Iš gyvūnų žmogui dar yra labai daug ko pasimokyti. Visų pirma – ištikimybės. Žmonėms neretai to trūksta. Gyvūnas, ypač šuo, niekuomet neatsuks tau nugaros. Jis kaip tik stengsis padėti kuo galės, jeigu jau sykį parodei jam bent jau švelnumą. Galų gale gyvūnas visuomet pasakys tau „Ačiū“ jam priimtinu ir mokamu būdu ir tą padėką gali parodyti kūno judesiu, gestu, kuris suvirpins tau širdį ir sukels nuoširdų, tyrą jausmą. Net patys agresyviausi gyvūnai bėgant laikui tampa jaukesni, jeigu jų neapleidi ir moki tinkamai elgtis.
– Reikiami darbo įgūdžiai ir savybės, kurios tampa būtinos dirbant šioje sferoje?
– Šiame darbe reikia žinių ir greitos orientacijos. Čia ne vieta ašaroms, nes gyvūnas labai puikiai jaučia. Čia ne vieta baimei, nes gyvūnas bijo labiau. Su gyvūnu visuomet reikia dirbti ramiai, apgalvojant kiekvieną judesį. Dirbant tokį darbą reikia atsidavimo ir meilės, nes, mano nuomone, jeigu darbas yra nemielas, tai negali versti savęs pamėgti jį. Nepatikėsite, kiek į prieglaudą patenka gyvūnų, kurie yra mušti, skriausti, nešerti, tiesiog išmesti. Ir kiek paskui reikia įdėti darbo darbuotojams, kad užsitarnautų gyvūno pasitikėjimą, kad jis vėl pradėtų džiaugtis gyvenimu.
– Ar manai, kad tokį darbą gali dirbti tik emociškai stiprus žmogus?
Taip. Per sunku pačiam žmogui, o ir komandai būtų labai sunku su jautriu, neprofesionaliu ir neorganizuotu žmogumi. Neretai reikia vienam kitą palaikyti, dirbti įtemptai ir prisiimti atsakomybę. Šiuo metu mūsų įmonėje dirba labai stiprūs žmonės.
– Kaip atrodei ir jauteisi pirmosiomis darbo dienomis?
– Nors labai daug ką jau žinojau ir jau turėjau patirties, bet buvo daug naujo, tad jaučiausi kaip ir bet kuriame darbe bet kuris naujas darbuotojas – šiek tiek sutrikusi, tačiau laiminga, kad pagaliau dirbu mėgstamą darbą.
– Kaip jautiesi dabar? Kas pasikeitė?
– Jaučiuosi užtikrinčiau. Dar daugiau išmokau ir praplėčiau žinių bagažą, išmokau planuoti dienotvarkę. Tačiau vis dar mokausi ir stengiuosi praktikoje pritaikyti universitete įgytas psichologines žinias.
– Ar tiesa, kad darbas turi teiki malonumą? Galbūt tai tavo hobis?
– Taip, galiu drąsiai sakyti, jog man pasisekė, nes mano darbas yra ir mano hobis, ir gyvenimo būdas.
– Iš gyvūnų prieglaudų į žmonių namus įprastai keliauja naminiai gyvūnėliai – katės arba šunys. O gal į prieglaudą yra patekę kitokių gyvūnų, kurie buvo priglausti žmonių?
– Šunys ir katės – nuolatiniai mūsų įmonės klientai. Tačiau dažnai patenka ir triušių, šeškų, voveraičių, degu, priklausomai nuo sezono, įvairių paukščių ir laukinių žvėrių, kuriems reikia skubios veterinarinės pagalbos. Labiausiai įstrigę atminty Raudonosios knygos „gyventojai“ – jūrinis erelis, lututė. Nemanau , kad dar yra nors viena tokia įmonė Lietuvoje, kurioje dirbdama galėčiau „savo rankomis pačiupinėti“ tiek įvairių retų egzotinių laukinių ir naminių gyvūnų ir paukščių.
– Pripranti, susigyveni su beglobiukais. Ar nebūna skaudu išsiskirti?
– Skaudu, žinoma, bet džiugesys, kad gyvūnas keliauja į namus, kur jis kiekvieną dieną gaus namų šilumą, yra stipresnis. Vadovė nuolat primena, kad labai prie gyvūno neprisirisčiau, nes skirtis bus skaudu ir man, ir gyvūnui.
– Ką pasakytum asmeniui, pasiryžusiam savanoriauti ir padėti beglobiams gyvūnams?
– Patarčiau gerai apgalvoti ir įvertinti savo apsisprendimą. Labai dažnai ateina savanoriai, kurie pabūna čia ir labai greitai išnyksta, o kartais atsiuntę anketą netgi ir visai nepasirodo. Reikia daugiau atsakomybės ir pasiruošti ne tik matyti sergančius gyvūnus, bet ir klausyti, ką sako specialistai. Savanorystė bet kurioje srityje – skatintinas dalykas, tą įrodo ir mano patirtis.
– Pokalbio pabaigoje trumpai papasakok, koks įvykis, nuotykis, nutikęs darbe, tau labiausiai įsiminė?
– Labiausiai įsiminė vokiečių aviganio Makso patekimo istorija. Labai sugraudino. Darbe tvardžiausi, bet grįžusi namo apsipyliau ašaromis. Kaip taip galima elgtis su gyvūnu? Maksas pateko pas mus Kauno miesto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kvietimu. Padarius rentgeno nuotraukas paaiškėjo, jog Maksui yra sulaužytos dvi kojos. Galinė kojytė iš viso sutrupinta, teko atlikti keletą sudėtingų operacijų. Jį sužalojo žmogus, tuo metu buvęs jo šeimininku. Žinoma, labai džiaugiuosi, kad visų mūsų pastangų dėka jis pasveiko, iškeliavo į tikrai gerus namus, turi didelius plotus bėgioti.
