Skaudžiausia regėti ūkininkų pasėlius. Vienur – pilkuojančius, kitur – braidančius po dirvas užsėmusį vandenį. Šiemet laukta tikrai gero derliaus, jis toks ir užaugo, tačiau tik nedaugelis suspėjo nuimti jo nors pusę. Kiti laukė geresnių orų, o sulaukė dar didesnės negandos.
Ar šią vasarą dar regėsime giedrą? Ar dar bus šilta? Ar išdžius laukuose balos? Atrodo, kad palaukti teks neilgai, tokie orai ateina pas mus. Gali būti, kad keleto saulėtų dienų pakaks laukams išdžiovinti, javams pjūčiai paruošti, o visa kita liks gamtai, kuriai tinka viskas – ir lietus, ir šiluma. Žinoma, šviesa ir saulė gali rodyti vasaros pabaigą, ypač vabzdžių debesis ir paukščius. Sunku pasakyti, ar po šio lietaus atėjus šilumai plūstelės vabzdžiai.
Paprastai jie brangina tokias galimybes, tačiau dar nežinome, ar šis drėgnasis periodas nebuvo jiems per sunkus. O kad taip gali būti dar prieš dešimt dienų rodė žiogų nuotaikos – pamėgtose dykynėse su kiečių, šemenių sąžalynais skambėjo tik tylūs, pavieniai jų smuikai. Paprastai tokiose vietose turėjo zvimbti vientisas daugelio žiogų orkestro garsas.
Šiemet sulaukėme labai daug pranešimų apie drugių sfinksų vikšrus. Gali būti, kad vėsa ir drėgmė jiems nebuvo kliūtis. O gerą savijautą lėmė žali augalai, tai – vikšrų maistas. Sfinksų vikšrai nugarinėje pusėje turi lenktą kabliuką – savotišką raginį darinį. Nežinia, kam jis reikalingas, kokia jo reikšmė ir prasmė, tačiau gali būti, kad dėl jo ir ypatingų spalvų dėmių, primenančių akis, vikšrai paukščiams yra atgrasūs, jie verčiau renkasi sliekus.
Šiemet visai nematomi išskrido gandrai. Dar liko jų šiek tiek, kai kur maži pulkeliai, bet dažniau – pavieniai paukščiai. Maisto jie randa iki valios, tad sakytum – ko skubėti. Tačiau gandrai tikrai nesulauks šv. Baltramiejaus, kurį minėsime po savaitės, iki tol jie iškeliaus. Mes pasigesime jų, nes ant sparnų gandrai išsineša vasarą. Jei viskas bus gerai, jei gandrų kelias bus sėkmingas, jie sugrįš ir parneš mums pavasarį ir vasarą. Mes to tikrai lauksime.