Dabar vis dar tęsiasi paukščių šėrimasis ir plunksnų keitimas. Kadangi ir visą kūną dengiančios, ir galimybę skristi teikiančios plunksnos dyla, kasmet bent porą kartų jas tenka keisti.
Vasaros pradžioje antys, žąsys, gulbės, gervės išbarsto savo sparnų plasnojamąsias plunksnas, ir kol auga naujos, skraidyti negali. Tuo metu antys (pirmiausiai gaigalai, kurie neperi ir neaugina jauniklių) slapstosi pelkėtų ežerų augalijos sąžalynuose, žąsys nors ir išeina žoliauti į pievas, bet nenutolsta nuo vandens.
Gulbėms paprasčiau – jos vedžioja jauniklius, plaukioja kur nori, nes yra labai stiprios, gebančios apginti save ir savo vaikus. Gervės slapstosi pelkėse, tačiau čia nesijaučia nesaugios – nuo pavojų sprunka bėgdamos, o jiems užklupus gali gintis snapais.
Smulkesni žvirbliniai ir kiti paukščiai taip keisti savo plunksnų negali, todėl jas „barsto“ palaipsniui. Plunksnų keitimo arba vadinamas šėrimosi laikotarpis sparnuočiams yra sudėtingas – jie, neturėdami tankaus, dailiai priglundančių plunksnų apdaro, lengvai permirksta, jiems yra pavojingos žemės nakties temperatūros. Būdami tokie pusiau pliki, pusiau plunksnuoti, paukščiai gyvena sėsliai, slapstosi, nes supranta, kad yra ne tokie vikrūs, kaip visada. Pradėję migruoti paukštvanagiai ir vištvanagiai tikrai pasinaudoja šiais laikinais paukščių trūkumais.
Plunksnas barstantys paukščiai gali atrodyti labai varganai, ypač sušlapę ryto rasoje ar po maudynių lietaus balutėje. Kaip tik dabar išbarstomos, pametamos jų spalvingos, pavasarinio („vestuvinio“) rūbo plunksnos, o vėl ataugančios naujos plunksnelės sukurs paprastesnį, be žvilgesio, su pilkais tonais poilsio apdarą.
Visi, paukščius stebėję pavasarį, dabar jų gali ir nepažinti: kol šeriasi, jie susitaršę ir apšepę, o po to taps nors ir dailaus, bet visai paprasto apdaro savininkais. Tokie pokyčiai labiausiai pastebimi spalvingoms rūšims. Antai vienas dažniausių paukščių kikilis (patinėlis) staiga praranda rausvą krūtinėlę, nuo šiol ji bus tik blukiai rožinė. Raudongalvės sniegenos patinėlis, jau skubantis palikti Lietuvą, savo skaisčias karmino spalvos (ryškiai tamsiai raudonas) kaklo ir galvos plunksnas pakeis šviesiai pilkšvomis.
Net paprastoji raudonuodegė, pavasarį besipuikavusi kontrastingu oranžinės, juodos, baltos spalvų deriniu, dabar bus keršai marga. Tik ryški oranžinė uodega, gerai matoma paukščiui skrendant, išduos ją ir neleis sumaišyti su kitais paukščiais.
Paukščių plunksnos atauga labai greitai. Vasarą gulbių, ančių ir žąsų didžiosios sparnų plunksnos pakeičiamos per pusantro mėnesio. Galima suprasti tokį ilgą augimo laiką – juk šios plunksnos privalo būti labai tvirtos, jos paukščius turi kelti į orą.
Žvirblinių paukščių sparnų plunksnos keičiamos palengva, todėl dabar kai kurių paukščių sparnai atrodo netaisyklingi, visai kitokių nei įprasta formų. Šių paukščių šėrimasis, plunksnų keitimas trunka tik geras dvi savaites, nubirusių plunksnų vietoje greitai auga naujos. Jau ir metas tam, nes ilgėjančios naktys paukščiams keliautojams praneša – laikas skristi. O keliauti galima tik su gerais, tvirtais sparnais bei naujomis, kelionėms pritaikytomis, nors ir neryškiomis, plunksnomis.
Prieš keletą dienų Vilniaus Universiteto Botanikos sodo skyriuje, esančiame Vingio parke, stebėjome reto jaukumo margaplunksnį paukščiuką.
„Kas čia toks?“ – klausinėjo žmonės, nes jis tikrai nepriminė nė vienio žinomo sparnuočio. Tiesiog, jo spalva liudijo, kad tai visai neseniai lizdą palikęs paukščiukas, o elgesys išdavė – tai liepsnelės jauniklis. Kol kas jis skraidys (ir paliks Lietuvą) būdamas toks margas. Tačiau jau artimose žiemavietėse Europoje jis pakeis savo plunksneles ir pavasarį į Lietuvą parskris gražia raudongurkle paukšte – liepsnele.
