Apie baltųjų gandrų metus ir jų sėkmę mes sprendžiame taip pat pagal labai paprastą dalyką – lizduose esančių jauniklių skaičių. Maža to – gandrams nuo pat jų atlėkimo mes „pripaišome“ daug galių: mums jie privalo pranašauti, kokia būsianti vasara (drėgna ar sausa), pranešti – kada ateis lietūs. Ypač populiarus tikėjimas, kad gandrai savo jauniklius iš lizdo išmeta jausdami, kad vasara bus sausringa. Tokią vasarą gandrai tikrai pristigs lesalo, tad jie paima savo jauniklius... Ne, to jie nedaro!
Visų pirma, jokie žvėrys ir paukščiai taip nesprendžia maisto stygiaus problemų – būna atvejų, kai jaunikliai nugaišta iš bado, tačiau jie taip ir lieka lizde. Tačiau svarbiausia, kad gandrai nieko nepranašauja ir apie ateities orus, jų charakterį nieko nežino. Jie, kaip ir visi paukščiai, gali reaguoti tik į tuo metu vykstančius gamtos reiškinius arba, jausdami pakitusį slėgį, ruoštis po labai neilgo laiko ateisiančioms negandoms.
Nors ką ten ruoštis – perintys paukščiai gali aptūpti savo dėtį, po to – mažus jauniklius. Kai gandriukai jau žvalgosi po lizdo kraštą, jiems tėvai neturi kuo padėti.
Žinoma, škvalai, vėtros kasmet nugriauna keletą dešimčių lizdų, tačiau tai negali paveikti visos šalies populiacijos veisimosi sėkmės. Lietuvoje gyvena apie 20 000 baltųjų gandrų porų, tradiciškai jų lizduose būna po 2–3 jauniklius, taigi kasmet populiaciją papildo apie 50 000 gandriukų. Sėkmingais metais jų būna daugiau. O kokie gandrams yra šie metai? Ką ypatingo stebi Lietuvos žmonės?
Nors šių metų pavasaris buvo labai ilgas, tačiau gandrai sugrįžo laiku. Tiesa, kai kurie jų (žmonės sako – „žvalgai“) pasirodė pirmą kovo dekadą, bet visi kiti grįžo jau po kovo 25-osios.
Į daugelį lizdų paukščiai skrido labai ilgai, iki balandžio vidurio. Kitur grįžę ilgai „ilsėjosi“ ir jų poilsis taip ir nevirto įprastu šeimynišku gyvenimu. Šiemet ypač daug porų, kurios jauniklių neperėjo ar neišperėjo. Pagal elgseną atrodo, kad taip elgėsi jauni, dar nesubrendę arba labai vėlai poras sudarę paukščiai.
Kodėl poros sudaromos tik pavasarį, kodėl į lizdus negrįžta senieji jų „šeimininkai“? Gandrų kelionės į žiemavietes, pusė metų jose ir kelias atgal kupini pavojų. Mums sunku įsivaizduoti, tačiau daugeliui Artimųjų Rytų ir Afrikos tautų baltasis gandras yra valgomas paukštis. Pasaulyje tobulėja ne tik informacinės technologijos, tobulėja ir ginklai, tad gandrai sumedžiojami visai nesunkiai. Jeigu nors vienas iš senosios poros paukščių žūsta, sugrįžęs antrasis saugo savo lizdą, lūkuriuoja... Nesulaukęs mielai į porą priima ir kitą, naują paukštį, tačiau gali būti, jog tokia pora per ilgai derins savo santykius ir jauniklių neturės.
Kasmet Lietuvoje gyvena keletas tūkstančių į poras nesusijungusių gandrų, kai kurie jų tik vasaros pradžioje pradeda imituoti šeimyninį gyvenimą ir net bando sukti lizdus. Kad tai yra tik nieko neduosiantys bandymai, rodo savotiškas atsainumas, nes paukščiai lizdą suka lėtai, lyg visai to nenorėdami; po kiek laiko jį dažnai meta ir bando kurtis naujoje vietoje.
Būna tokių porų, kurios per vasarą ant stulpų palieka bent keleto lizdų pradmenis, žagarų krūvas. Kitąmet šie lizdai būna jau išbyrėję ir niekas jų neatstato.
Iš kai kurių porų, sugrįžusių laiku, taip ir nesulaukta jauniklių. Yra atvejų, kai kiaušinius iš lizdo pagrobė kiaunės, tačiau tai – išimtys. Dažniau paukščiai tiesiog nedėjo kiaušinių. Tikėtina, kad taip elgiasi jaunos poros, kurioms šeimyną auginti dar per anksti.
Žvalgantis į lizdus galima daryti prielaidą, kad šiemet iš lizdų išskris gerokai mažiau gandriukų, nei visada. Kiek jų bus iš viso – dar nežinia. Tačiau šie metai gandrams yra kitokie ir jau dabar galima sakyti, kad jie tikrai prastesni.
