Šią, atrodytų, sveikam protui savaime suprantamą įžvalgą patvirtina daugybė Europoje ir JAV atliktų tyrimų bei sukaupti statistiniai duomenys.
Ignoruodami šunį spardančio kaimyno ar kates akmenimis „auklėjančio“ piliečio elgesį ir manydami, kad tai darome dėl savo ramybės ar, kad tai – „tiktai šuo“ arba „tiktai katė“, galime skaudžiai apsigauti kai vieną dieną pasirodys, jog tokiam piliečiui jūsų vaikas irgi pasirodys „tiktai vaikas“ ar jūsų mama – „tiktai bobulė“.
Pateiksiu keletą pavyzdžių. Psichologai teigia, kad:
1. Smurtas prieš gyvūną leidžia pajusti galią skriaudžiant pasipriešinti negalinčią auką.
2. Smurtas prieš vaiką leidžia pajusti galią skriaudžiant pasipriešinti negalinčią auką.
3. Smurtas prieš moterį leidžia pajusti galią skriaudžiant pasipriešinti negalinčią auką.
Sąrašą galima tęsti, tačiau psichologinį smurtautojo portretą ir motyvus pakankamai iliustruoja ir šie trys pavyzdžiai. Lingvistinis skirtumas minimalus, o kaip su turiniu?
Riba tarp žiauraus elgesio su gyvūnais ir kitų nusikaltimų yra daug plonesnė nei daugelis mano. 1997 m. Masačusetso SPCA ir Šiaurės Rytų universiteto (Northeastern University) atlikta studija atskleidė, kad gyvūnus skriaudžiantys žmonės yra penkis kartus labiau linkę įvykdyti smurtinius nusikaltimus prieš žmones ir keturis kartus labiau linkę įvykdyti turtinius nusikaltimus nei tie, kurie gyvūnų neskriaudžia. Yra atlikta daugybė kriminologinių bei psichologinių studijų apie ryšį tarp žiauraus elgesio su gyvūnais ir smurto prieš žmones. Pastebėta, kad beveik visi už itin žiaurius nusikaltimus kalintys nuteistieji savo kriminalinės karjeros priešaušryje kankino gyvūnus. Labai dažnai pastarieji savo smurtą prieš gyvūnus nukreipdavo dar būdami vaikai.
Atidžiai sekę įvykius turėjo pastebėti, kad istorijos herojaus Svajūno Beniuko biografiją „papuošia“ visa puokštė „didvyriškų“ žygių.
Psichologai ir kriminologai pabrėžia, kad vaikų žiaurus elgesys su gyvūnais iš tiesų yra labai rimtas signalas, kurio nepaisymas gali turėti itin rimtų pasekmių. Viena vertus, šis smurtas labai dažnai perauga į smurtą žmonėms. Kita vertus, tai gali būti perspėjimas, kad pats vaikas šeimoje nuolat patiria arba mato smurtą. Tai gali būti namuose išmokta „pamoka“ – jeigu tėvai į pyktį ar susierzinimą reaguoja smurtu – taip pat elgiasi ir vaikas: jis nukreipia savo pyktį prieš vienintelį labiau pažeidžiamą sutvėrimą už jį patį – gyvūną.
PETA (People For the Ethical Treatment of Animals) pateikia daugybę konkrečių pavyzdžių. Vienam iš tyrimų buvo pasirinkta 50 Naujojo Džersio šeimų, kuriose smurtauta prieš vaikus. Tyrimas parodė, kad pusėje jų taip pat buvo smurtaujama ir prieš gyvūnus. Trys skirtingos studijos, kuriose buvo apklausiamos nuo sutuoktinio ar sugyventinio nukentėjusios moterys, taip pat patvirtino panašią statistiką: pusė apklaustų moterų teigė, kad jų smurtautojai žiauriai elgėsi ir su jų gyvūnais.
Norite nacionalinio pavyzdžio? Prisiminkite garsiai nuskambėjusią nuo tilto numesto šunelio Pipiro istoriją. Atidžiai sekę įvykius turėjo pastebėti, kad istorijos herojaus Svajūno Beniuko biografiją „papuošia“ visa puokštė „didvyriškų“ žygių. Pilietis ne kartą teistas už vagystę, dar būdamas nepilnametis įkliuvo už plėšimą.
Tikiuosi, kad pateikti faktai privers susimąstyti, problemą pamatyti bendrame kontekste ir suvokti, kodėl tokie Pipiro istorijos ar pernai Ukmergėje įvykdytos žiaurios šuns egzekucijos (prie automobilio pririštas šuo buvo velkamas tris kilometrus) herojai neturėtų likti nenubausti. Užsimerkdami prieš, atrodytų, mažesnį blogį, mes leidžiame jam augti ir gimdyti naują blogį – blogį, kuris vėliau atsisuks prieš mus pačius.
