Visiškai nusilpusį, nereaguojantį į aplinką ir apatišką šunį gyvūnų gelbėtojai aptiko vieno Indijos miesto šalikelėje. Bedalis buvo susisukęs į kamuoliuką, lyg norėdamas pasislėpti nuo svetimo ir negailestingo pasaulio. Ant jo kūno nebuvo nė kuokštelio kailio, o visas kūnas buvo padengtas šašais ir žaizdomis.
Blogiausia, pasak gelbėtojų, buvo net ne tai, kad šuns sveikatos būklė buvo pasibaisėtina, o tai, kad jis nebuvo pratęs arba jau senai atprato nuo kontaktų su žmogumi.
Akivaizdu, kad šuo buvo išsekintas niežų, bado ir troškulio. Jis net nekreipė dėmesio į greta sustojusį gyvūnų gelbėtojų automobilį. Ir nuvežtas į prieglaudą šuo iš pradžių tik gulėjo ant šono ir tuščiomis akimis žiūrėjo į sieną, nesidomėjo nei maistu, nei vandeniu. Tačiau gelbėtojų kantrybė ir sausainiukai padėjo pralaužti pirmuosius ledus.
Blogiausia, pasak gelbėtojų, buvo net ne tai, kad šuns sveikatos būklė buvo pasibaisėtina, o tai, kad jis nebuvo pratęs arba jau senai atprato nuo kontaktų su žmogumi. Kai gelbėtojai bandydavo prie jo prisiliesti, jis krūptelėdavo ir tučtuojau atsitraukdavo.
Vis dėlto situacija pamažėle gerėjo. Jau po dešimties dienų gydymo šuns oda pasveiko, tačiau jo akyse dar nebuvo galima įžvelgti jokio džiaugsmo. Reikėjo dar kelių savaičių, kol gyvūnų globėjų kantrybė, meilė ir atsidavimas padarė stebuklą.
Jau po dviejų mėnesių šuo tavo neatpažįstamas. Ir ne tik išore – jo kailis pagaliau ataugo. Jis nuo šiol džiaugiasi galėdamas bendrauti su žmonėmis, mėgaujasi glostomas ir laimingas užsnūsta ant jų kelių. Labiausiai pasikeitė jo akys. Jos tapo kupinos vilties ir atsidavimo.
Tai tik viena istorija. „Animal Aid Unlimited“ prieglaudos savanoriai kasmet išgelbsti šimtus panašaus likimo keturkojų. Žemiau galite pasižiūrėti kaip pasikeitė dar vieno šios prieglaudos globotinio gyvenimas.
