Bauginimo elementas labai įdomus. Didžioji dalis baimės buvo tiems žmonėms įkalbėta valdžios pareigūnų. Žmonės bijojo, kad juos užpuls ar nužudys, nes jiems taip sakė. Liudyti prieš mus buvo atvesta apie 40 žmonių, kurie pasakojo, kaip jie buvo išsigandę, tačiau, kai jų paklausėme, iš kurie jie sužinojo apie mūsų kampaniją, visi atsakė – iš Federalinio tyrimų biuro pareigūnų. Tai buvo daroma, kad mus būtų galima pasodinti į kalėjimą.
– Už ką Jus nuteisė kalėti?
– Buvau pripažintas kaltu dėl šešių kaltinimų – dėl grasinimo veiksmų, nes raginau žmones skambinti bendrovėms ir nutraukti paramą „Huntingdon Life Sciences“ bendrovei. Taip pat dėl žmonių persekiojimo įvairiose valstijose, dėl to, kad internetu raginome žmones protestuoti prie su bendrove susijusių žmonių namų. Tai buvo legalios protesto akcijos, bet jie tikino, kad jos baugino.
Galiausiai buvome pripažinti pažeidę JAV Gyvūnų bendrovių apsaugos įstatymą, kuris dabar vadinasi Gyvūnų bendrovių terorizmo įstatymu. Šis įstatymas turėjo apsaugoti bendroves nuo aktyvistų, kurie įsilauždavo į kailių fermas ir išleisdavo jose laikomus gyvūnus. Jei keliose valstijose tokiais veiksmais padarai žalos už daugiau kaip 10 tūkst. dolerių, gali būti teisiamas kaip šalies teroristas.
Mus pripažino kaltais pagal šį įstatymą, nors veikėme internetu. Teisėjas taip jį interpretavo, kad buvome nuteisti. Vėliau mūsų byla buvo panaudota, siekiant sugriežtinti įstatymo nuostatas. Dabar kur kas lengviau teisme būti pripažintam nacionaliniu teroristu, kaltu už veiksmus, kurie nukreipti ne tik prieš gyvūnus naudojančias bendroves, bet ir įmones, susijusias su jomis. Tai nutinka retai. Pagrindinis šio įstatymo tikslas – įbauginti žmones, kad jie nenorėtų būti pavadinti teroristais visuomenėje, patyrusioje Rugsėjo 11-osios įvykius.
– Kaip kalėjimo patirtis paveikė Jūsų, kaip gyvūnų teisių ir aplinkosaugos aktyvisto, nuostatas?
– Kalėjimas JAV gali reikšti skirtingus dalykus įvairiems žmonėms. Kaip politinis aktyvistas, buvau atsidūręs ganėtinai baisioje padėtyje. Dėl to kenčiu nuo potrauminio streso sindromo – man sunku užmegzti ir palaikyti santykius su žmonėmis. Man labai sunku gyventi visuomenėje, nes tai, kas atrodo normalu kitiems žmonėms, dabar man sukelia tam tikrą reakciją. Kai kas pasakytų, kad sąlygos JAV kalėjimuose prilygsta kankinimui.
Aš net nemanau, kad padariau kažką blogo – tiesiog pasinaudojau savo teise į žodžio laisvę Amerikoje, o dabar paprasčiausias dalykas – plakato laikymas demonstracijoje – mane baugina. Jie to norėjo ir tai pasiekė.
Kai išeini, tikimasi, kad vėl įsiliesi į visuomenės gyvenimą. Išėjus sakyti, kad noriu toliau tęsti savo veiklą, – labai sunku, nes bijau, kad būsiu priverstas ten grįžti. Aš net nemanau, kad padariau kažką blogo – tiesiog pasinaudojau savo teise į žodžio laisvę Amerikoje, o dabar paprasčiausias dalykas – plakato laikymas demonstracijoje – mane baugina. Jie to norėjo ir tai pasiekė.
– Kai pasakojate savo istoriją, minite žodį „pralaimėjimas“. Ar tai buvo visiškas pralaimėjimas, ar vis dėlto pavyko kažką pasiekti?
– Bendrovės neuždarė (beveik pavyko), tačiau žmonės išmoko daugybės dalykų, pavyzdžiui, savarankiškai imtis veiksmų, sutelkti bendruomenę, nelaukti, kol kas nors už juos tai padarys. Tai labai galinga. Dažnai žmonės žiūri į įmones, valstybės institucijas ir galvoja, kad jie patys yra bejėgiai. Manau, kad mes parodėme, jog grupė vaikigalių – dvidešimtmečių jaunuolių, kurie yra protingi, energingi, – gali pakeisti pasaulį. Manau, mūsų kampanija įkvėpė daug žmonių.
Ilgą laiką JAV žmonės buvo neveiklūs iš baimės, tačiau sujudimas prasidėjo su „Okupuok“ judėjimu [angl. „Occupy“. Tai – dalis „Okupuok Volstritą“ (angl. „Occupy Wall Street“) judėjimo, kovojančio su ekonomine ir socialine nelygybe – LRT.lt]. Dabar stebime „Kylančios bangos“ [angl. „Rising Tide“ –LRT.lt] judėjimą, kurio dalyviai naudoja tam tikras pilietinio nepaklusnumo formas dėl klimato kaitos ir aplinkosaugos problemų.
Tiesa, šiais laikais daug jaunų žmonių galvoja, kad užtenka socialiniuose tinkluose paspausti mygtuką „patinka“ ir jau prisidėjai prie pokyčių. Gali būti, tačiau taip neįmanoma užmegzti ilgalaikių ryšių.
„Juodaodžių gyvybės yra svarbios“ [angl. „Black Lives Matter“ – LRT.lt] – taip pat nuostabi iniciatyva, kurią pradėjo trys moterys. Joms pabodo stebėti žudynes savo bendruomenėse. Dabar ji paplito po visą pasaulį. Visa tai man suteikia vilties, kad žmonės nesijaučia bejėgiai.
Tiesa, šiais laikais daug jaunų žmonių galvoja, kad užtenka socialiniuose tinkluose paspausti mygtuką „patinka“ ir jau prisidėjai prie pokyčių. Gali būti, tačiau taip neįmanoma užmegzti ilgalaikių ryšių. Socialiniai tinklai tik sukuria tokią iliuziją ir leidžia kalbėti skambiomis frazėmis, bauginti ir engti žmones.
Be abejo, naudojuosi socialiniais tinklais, ir jie gali būti naudingi, tačiau reikia susitikti, diskutuoti, kalbėtis ir keisti žmonių požiūrius realiame gyvenime. Tikrieji ryšiai, apčiuopiami tikslai ir pasiekimai, draugai ir bendruomenės atsiranda realiame gyvenime, o be bendruomenės nėra, dėl ko kovoti.
