– Ką keistumėte Lietuvoje, kokias pagrindines blogybes matote?
– Pagrindinė blogybė – jaunimui nėra jokių perspektyvų, o žmonės prarado tikėjimą ateitimi. Jaunimas neranda sau vietos, emigruoja. Vietoje stadionų ir baseinų pastatyti pekybos centrai ir daugiaaukščiai namai. Bet kokią sritį paėmus: švietimą, sveikatos apsaugą, krašto apsaugą – vien reformos. Jos turi vykti, bet vykti planingai ir kryptingai, nes dabar tiesiog įnešta sumaištis. Be to, dar ekonominė krizė, nors man atrodo, kad dvasinė krizė yra baisesnė nei visos ekonominės.
– Tai kaip viską keistumėte, tapęs Prezidentu?
– Aš esu už tvirtą prezidentinę instituciją. Prezidentas turi užtektinai galių tvirtindamas ir skirdamas Lietuvos bei diplomatinių tarnybų pareigūnus. Skirdamas pareigūnus į valstybei svarbias pozicijas jis turi turėti griežtą nuomonę dėl jų darbo. Jei jie nesusitvarko, jis turi turėti drąsos, nežiūrėdamas į aplinkybes, juos pakeisti. Valstybė negali baigtis už penkių ar dešimties metų, reikia žiūrėti į priekį, kad ji gyvuos per amžių amžius.
– Kaip supratau, Jūs parinktumėte institucijų vadovus, kurie pagerintų padėtį?
– Aš turiu omenyje, kad užtenka galių. Visi šitie pareigūnai dirba gerai. Dar yra ir neformalios galios – asmeninė kompetencija, santykiai su pozicija ir opozicija. Todėl gal ir gerai, kai prezidentas jokiai partijai nepriklauso. Nes jei jis yra partinis, yra pririštas prie partinės programos.
– Tai vis dėlto, ką darysit, jei tapsit Lietuvos vadovu?
– Turiu principus ką ir kaip reikėtų daryti. Turėjom gerą prezidentą, jis buvo populiarus užsienyje, turėjo gerus reitingus šalies viduje. Ir atėjęs pirmiausiai su komanda peržiūrėčiau visus antikrizinius planus, kurie buvo skubotai ir neapgalvotai parengti. Matematinis pinigų surinkimas nėra gerai. Pinigus renka iš žmonių ir dėl žmonių. Tai reiškia, kad gal geriau reiktų išlaikyti darbo vietas, kurios yra, jau nekalbant apie naujų sukūrimą. Taip pat pilnai neišnaudojami Europos Sąjungos fondai. Kitose šalyse irgi ekonominė krizė, bet jos tai lengviau išgyvena. Reiškia, pas mus klaidų buvo padaryta. Aš nenoriu dabar įvardyti, netgi nenoriu pasakyti, ką konkrečiai padaryčiau, aš įvardinu pačią problemą.
– O kokie būtų Jūsų užsienio politikos prioritetai?
– Turi būti tęstinumas. JAV yra mūsų strateginis partneris. Daugiau peržiūrėčiau politiką į Rytus: Rusija, Baltarusija. Jei kitos ES narės glaudžiai bendradarbiauja su Rusija, tai keista, kad mes to nedarome. Mes į Rusiją žiūrim kaip į priešą. Suprantu, kad yra likę dar nuo seno nuoskaudų, bet man patinka Winstono Churchillio žodžiai: „Nėra amžinų draugų, kaip ir nėra amžinų priešų. Yra amžini valstybės interesai“. Reikia daryti tai, kas šiuo metu valstybei ir žmonėms naudinga, o asmenines ambicijas „pakavoti“. Aš irgi, pavyzdžiui, galiu viduje pykti už trėmimus į Sibirą, kur mano giminė buvo ištremta. Bet tas jau buvo, tas praėjo.Tai buvo prieš 25 metus, tada jie man buvo geri, paskui tapo negeri. Aš jų gi nemokiau blogų dalykų, – apie kadaise treniruotus nusikalstamo pasaulio atstovus kalbėjo Česlovas Jezerskas
– Kodėl nusprendėt pasukti šiuo keliu? Ar generolui, kariškiui, vieta politikoje?
– Devyniolika metų negalėjau užsiiminėti politika, nes įstatymas draudžia kariškiams joje dalyvauti. Tačiau negalėjau likti nuošalyje dėl to, kas dabar darosi. Kaip ir sakiau, vietoje stadionų ir baseinų – prekybos centrai ir daugiaaukščiai namai. „Mažeikių nafta“, „Lietuvos dujos“, VST ir eilė kitų strateginių objektų pusvelčiui parduoti arba pusvelčiui atiduoti. Su prezidento parašu buvo parduoti šitie objektai, o tai valstybei nebuvo naudinga.
– Ar jūsų, kaip karininko, praeitis padės rinkimuose?
– Pirmi kursai, kuriuos baigiau JAV, buvo apie krizių valdymą ir ypatingas situacijas. Tiesa, tai buvo trumpi kursai. Paskui baigiau NATO Gynybos koledžą, ten taip pat buvo skiriama daug dėmesio situacijos valdymui: grėsmės ir saugumas, visa visuma, kuri atsiranda kartu su krizėm.
– Į VRK pristatęs dokumentus klausėt, ar galima bus agitaciniams plakatams su uniforma pozuoti. Ar nepraėjo tas noras?
– Ne aš klausiau, o mano štabo vadas. Aš jam paskui pasakiau, kad neklausinėtų, ko nereikia, manęs šis klausimas nedomina, nors įstatymas praktiškai tai leidžia. Bet ar aš su uniforma, ar civiliniais rūbais – turiu išsiskirti savo žodžiais, kalbom, ar elgesiu. Kad matytusi, jog aš kariškis. Vien uniformos tam nepakanka.
– O kuo skiriasi kariškio mąstymas nuo kitų politikų?
– Charles'is de Gaulle'is gerai pasakė: „Politika yra per daug rimtas dalykas, kad ją atiduotum politikams. Sutvarkysiu, tada vėl galit politikuoti“. Jis pasiekė, kad Prancūziją imtų vertinti visas pasaulis, o prancūzai pradėjo didžiuotis savo šalimi. Aš irgi noriu, kad didžiuotumėmės, jog esam lietuviai. Jis pradėjo irgi nuo jaunimo. Aišku, reikės ilgo laikotarpio, per metus ar penkerius to nepadarysi.
– Kodėl nesutikot tapti „Tvarkos ir teisingumo“ partijos kandidatu? Kodėl dalyvaujate savarankiškai?
– Visų pirma, esu nepartinis. Man pasiūlė, padėkojau jiems už pasitikėjimą, bet paskui su draugais ir kolegomis atsargos karininkais bei savanorių kariuomenės kūrėjais nusprendėm, kad gal verta man vienam pabandyti. Apgalvojom apie savo galimybes reikiamiems parašams surinkti. Kadangi esu ne partinis, kreipiausi į kai kurias partijas pagalbos. Pabrėžiu – parašus rinko ne partijos, o žmonės, joms priklausantys. Padėjo ir „Tvarkos ir teisingumo“, ir kitų partijų nariai.
– Pasigirsta kalbų, kad Jūs susijęs su „Fronto“ partija, kad už Jūsų stovi Audrius Butkevičius ir Algirdas Paleckis.
– Audrius Butkevičius buvo pirmas Krašto apsaugos ministras, aš tuo metu buvau „Geležinio vilko“ brigados vadas. Aš jį gerbiu, tuo metu jis buvo tikrai savo vietoje: ir ryžtingas ir drąsus. Paskui tai ten... Aš tarnavau, kai jis buvo ministras. Ir dabar, jei susitinkam, aišku, kad pasisveikinam. Bet „Fronto“ partija man nepadeda – jie turi savo sąrašą į Europos Parlamentą ir jie ties tuo dirba. A.Paleckį taip pat pažįstu, tačiau nei jis, nei A.Butkevičius nėra nei mano štabe, nei man padeda.
– Jūsų štabe dirba Sun Tzu karo meno mokytojas – kuo tai padės rinkimuose?
– Informacija nėra visai tiksli. Su manimi kartu dirba profesorius Renaldas Gudauskas. Sun Tzu IV a. pr. Kr. buvo karo vadas, karo filosofas, parašęs knygą: „Traktatas apie karo meną“. Kai prasidėjo krizinė situacija pasaulyje, verslo žmonės šią knygą pritaikė versle. Verslą įvardijo kaip karą, o visos taisyklės yra elementarios. Pavyzdžiui – žvalgyba: turi žinoti priešo silpnąsias puses, turi save su juo sulyginti, žinoti jėgų santykį. Yra įvairūs būdai nugalėti: kartais gali veltis į kovą, kartais to nereikia.
Kai pasaulyje kilo ta suirutė, knyga pasidarė labai populiari. Jei milijardieriai pritaikė savo versle, tai ji ir mums pasitarnaus.
O profesorius R.Gudauskas ne vien Sun Tzu filosofija domisi, tai tik viena jo veiklos krypčių. Jis mane kaip ekspertas giluminiais ekonomikos niuansais konsultuoja. O iš viso štabe yra trys asmenys: štabo viršininkas, Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas, iždininkas Julius Molis ir profesorius R.Gudauskas. Aišku, dar ir kiti padeda – ypač jaunimas.
– Žiniasklaidoje prisiminta apie Jūsų ryšius su Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais: „Daške“, „Pšidze“. Kaip tai pakomentuotumėt?
– Kai prasideda rinkimai, reikia kažką rasti. Kas KGB dirbo, kas dar ką... Treniravosi jie pas mane. Aš buvau dziudo ir sambo bei tokios dvikovinės karinės sporto šakos, net nežinau kaip ją čia įvardint, treneris. Treniravau labai daug jaunimo, kai kurie iš jų tapo, kaip jūs įvardijot, nusikalstamo pasaulio atstovais. Bet jie man buvo auklėtiniai, kurie treniravosi ant tatamio. Beje, buvo ir tokių, kurie paskui tapo komisarais, tik kodėl niekam tas neįdomu?
Čia buvo 1982–1989 metais. Aš tuo metu buvau vyriausias Pabaltijo apygardos treneris. Ir dar noriu pastebėti, kad vyriausias apygardos treneris netreniruoja, vaikinai treniruojasi pas kitus trenerius. Aš juos tik surenku, patreniruoju porą savaičių ir važiuojam į varžybas. Grįžtu, ir jie vėl pas savo trenerius. Ir tada ten treniravosi tie įvardinti. Aš jų niekad pravardėm nevadinau – jis man buvo Remigijus Daškevičius. Jis buvo gabus sportininkas. Tai buvo prieš 25 metus, tada jie man buvo geri, paskui tapo negeri. Aš jų gi nemokiau blogų dalykų. Taip išėjo, kad tas Daškevičius į mano dalinį pakliuvo, į desantininkų rinktinę. Tarp manęs ir tų jaunuolių amžiaus skirtumas buvo 25 metai, todėl man keista, kai sakoma, kad esu susijęs su Kauno mafija...
Jei aš nors truputėlį būčiau susijęs, tai nebūčiau išvažiavęs mokytis į NATO Gynybos koledžą, nebūčiau gavęs leidimo „Cosmic top secret“, kuris suteikia galimybę dirbti su slaptais NATO dokumentais. Esu prie slapčiausių dokumentų priėjęs, tikrintas poligrafu.
– O kaip dėl to nelegalaus vagonėlio?
– Ten anksčiau buvo mano tėvų sodyba. Paskui jaunesniajai seseriai ji atiteko kaip palikimas. Pats ten retai nuvažiuoju, bet žmonės vis vien šneka „Jezerskų sodyba“. Atvažiavo žurnalistė, nufotografavo ir parašė.
– Kandidatai į prezidento postą pasirašė sutarimą dėl garbingų rinkimų. Ar tikit, kad taip ir bus?
– Tikiu. Faktiškai politikoje esu naujokas kaip dalyvis, bet ne naujokas kaip stebėtojas. Nuo 1990 metų su draugais ir bendražygiais pradėjom atkūrinėti Lietuvos kariuomenę, kartu ir Lietuvos valstybę.
Taip pat skaitykite 15min.lt interviu su kandidatais į prezidento postą Dalia Grybauskaite ir Algirdu Butkevičiumi.
