„Ši šventė yra visų – mažų, didelių, net senų, jei tokių yra. Nors ne, senų žmonių nėra – yra tik solidūs ir pagyvenę“, – šyptelėjo maestro, tikindamas, kad kasmet labai laukia visų šeimos narių bendro susėdimo prie Kūčių stalo.
Profesorius pasakojo, kad jo žiemos šventes dažnai koreguoja darbai, dėl kurių ne kartą Naujuosius metus teko sutikti tiesiog gatvėje.
„Mano šeimos tradicijos labai dažnai sutampa su mano profesinėmis tradicijomis. Gal kokius penkerius metus Naujuosius sutikau gatvėje, nes padainavęs naujametinėje „Traviatoje“ po jos nespėdavau grįžti namo. Tada dar neturėjau automobilio... Tačiau šeima manęs visada laukdavo namuose“, – prisiminė E.Kaniava.
Dėl darbų, apie kuriuos scenos vilkas atsiliepia tik su geromis emocijomis, E.Kaniavai dovanas artimiesiems dažnai tenka pirkti paskutinę minutę.
„Nors laiko apie dovanas pagalvoti turiu, bet dažniau jas perku ekspromtu. Kai buvau vaikas, man didžiausia dovana būdavo išlukštenti visus saldainius nuo eglutės – palikdavau tik popierėlius, – juokėsi dainininkas. – Na, o dabar dovanos dažniausiai būna kuklios, bet reikalingos. Na, kaip žmonai kvepalų nepadovanosi tokia proga!“
Ilgai galvoti, ko šiemet, sveikindamas su šventėmis, linkės savo draugams ir bičiuliams, E.Kaniavai nereikėjo: „Būdamas jau solidaus amžiaus, kai labai noriu pasigirti, kitiems sakau, kad man trūksta laiko. Todėl ir visiems norėčiau palinkėti, kad ir šiais, ir kitais metais trūktų laiko. Kad kiekvienas galėtų save investuoti, realizuoti ir kad nuo darbo nevargtų, bet būtų laimingi.“