„Sutelkę dėmesį į materialias dovanėles, pamirštame, kad didžiausia dovana Kalėdų proga žmogui, o ypač vaikui, yra dėmesys ir meilės rodymas, buvimas kartu. Vis daugiau keliaudami, semdamiesi žinių iš interneto ir TV ekranų, šventėms renkame Vakarų tradicijas, tačiau pamirštame savąsias, net ir mūsų Kalėdą. Lietuviškasis Kalėda turi būti kuo žemiškesnis: apsirengęs vilnoniais kailinukais, su lazda papuošta eglišakiais ir uogomis. Jis linki visiems buti pakantiems, užjaučiantiems ir rodyti pagarbą vienas kitam. Vaikams toks Kalėda neša riestainių ir simbolinę žvakelę, kuri reiškia šviesos, šilumos sugrįžimą“, – sako pirmojo Lietuvoje etninio šeimos centro „Baltų šalelė“ direktorė Alina Sinicė.
Lietuvybės ir lietuviškosios kultūros puoselėtoja bei skleidėja artėjant šventėms kviečia prisiminti senąsias, į istorijos puslapius įrašytas Kūčių ir šv. Kalėdų šventimo tradicijas bei bent kruopelytę jų pritaikyti savo namams, savo šeimai ir artimųjų ratui.
„Pirmąją šv. Kalėdų dieną bažnyčiose laikomos trejos Mišios. Einantieji ar besiruošiantys važiuoti arkliais į ankstyvąsias rytines mišias stengdavosi atsikelti kuo anksčiausiai. Kituose kaimuose žmones išbudindavo sudundėjęs būgnas. Kinkydavo geriausius arklius, po lanku kabindavo varpelį ar ant kaklo maudavo žvangulius, žaržolus. Reikės gi strimgalviais namo lėkti, kad visus kaimynus ir vasaros darbuose aplenktum. Rengdavosi naujais drabužiais; juokais sakydavo, kad tokiais pasipuošęs pamatysi raganas. Važiuoti ar eiti iš kiemo stengdavosi poromis, tai avys atves ėriukų ne po vieną, o vis po porą“, – senąsias tradicijas atskleidžia etnologas prof. dr. Libertas Klimka.
Dar XIX šimtmečio gale Aukštaitijoje jaunimas į bažnyčią nešdavosi savo muzikos instrumentus. Apie tai vaizdingai yra parašęs garsusis etnografas Balys Buračas, pagal vieno aukštaičio pasakojimą: „Kalėdų rytą, būdavo, atsikeliame kuo anksčiausiai ir rengiamės Dusetų bažnyčion į Piemenėlių mišias. Rėdydavomės švariais išeiginiais namų darbo drabužėliais. Kojas audavome naujomis karklo luobo vyželėmis ir baltutėliais naminės drobės auteliais. Virš kitų drabužėlių apsivilkdavom ilgais žieminiais kailiniais, o susijuosdavom marga juosta. Ant galvos užsidėdavom šiltas kiškio kailio triauses kepures. Užantin susidedam piemenėlių dūdeles, birbynes ir švilpynes. Rankom nusitvėrę drūtus alksnio kuokus – piemeniškas lazdas, kurios mums reikalingos ne tik pasiremti klampojant per pusnynus, bet ir apsiginti nuo šunų ir vilkų... Piemenėlių Mišios tai anuomet būdavo neapsakomo vaikų džiaugsmo ir didžiausios linksmybės valanda bažnyčioje. Piemenėliai šitų mišių metu grodavo, dūduodavo ir švilpiniuodavo savo paprastomis piemenų dūdelėmis – liūliuodavo gimusį Kristų“.
„Tikrai gaila užmiršto smagaus papročio. Ir Piemenėlių mišios, tapusios Berneliais, dabar dažniausiai atnašaujamos ne ankstų rytą, o Kalėdų vigilijoje“, – pastebi prof. dr. L. Klimka bei sako, jog kaimo žmonės pirmąją šv. Kalėdų dieną paprastai praleisdavo šeimos būryje. Grįžę iš bažnyčios, vaišindavosi šventiniais valgiais, pagiedodavo kalėdines giesmes ir dainas, ilsėdavosi.
„Ant stalo – šaltiena, kumpis, šiupinys su kiaulės šnipu ir ausimis, vėdarai, kepta žąsis su kopūstais. Viskas suruošta iš vakaro, šiandien darbas tik toks: pagirdyti ir pašerti gyvulius. Seniau griežtai drausta imtis kokio kito darbo, net aslos nešluodavo, o merginos kasų nepindavo. Apie senoviškus papročius sakydavo: „Kalėdas švęsdavo šventai – šakalio nebūdavo galima atsiskelti“. Sudrausdavo liaudiški tikėjimai: „Grindis šluosi – aruodai ištuštės, vištos kapstys daržus, paukščiai – užsėtas dirvas; šukuosi plaukus – žvirbliai darželio rūtas kapos; skalbsi – namus apniks pelės ir žiurkės“, – pasakoja etnologas.
Žemaičiai Kalėdų pirmą dieną lankydavo ligonius, vienišus vargšus, nunešdavo jiems šventinio maisto, drabužių. Vietomis būta ir tokio papročio: kuris guvesnis vaikinas užsivilkdavo išvirkščius kailinius, pasiimdavo būrį piemenėlių, ir lankydavo kaimynus, vaidindami avinėlius – subliaudavo visi kartu „mėėė“ po langais. Taip prisirinkdavo kūčiukų. Ir blukvilkiai į namų duris pavakare pasibelsdavo: didžiausią kelmą prisirišę net įsiręžę tempdavo nuo sodybos prie sodybos. Tam, kad visą praeinančių metų bjaurastį surinktų, ir tą kelmą padegę, sunaikintų negrįžtamai. Kaimynai latviai iki šiol nepamiršo šio žaismingo papročio, o jo būta ir Žemaitijoje.
Juk taip smagu, spragsint malkoms, sėdėti su karštos arbatos puodeliu ir klausytis pasakų, padavimų, legendų, – sako A.Sinicė.
Neseniai sostinės Antakalnio mikro rajone duris atsidariusiame šeimos centre „Baltų šalelė“ didžiosios šventės buvo pažymėtos laikantis senųjų tradicijų. Nors šeimos centre negandų dar nėra, tačiau smagiai patampyti Blukį po kiemą buvo labai smagu visiems, tiek mažiems, tiek dideliems. Vilkdami Blukį vaikai rinko visas bėdas ir nelaimes, o gruodžio 17 d., per šeimos centre švenčiamą Saulėgrįžos šventę, jį sudegino židinyje.
„Trūkstant saulės ir šviesos, židinys šeimos centre kūrenamas kiekvieną dieną. Juk taip smagu, spragsint malkoms, sėdėti su karštos arbatos puodeliu ir klausytis pasakų, padavimų, legendų. Prisiminti senąsias lietuviškas sutartines, ratelius, žaidimus, šokius ir dainas“, – sako A. Sinicė.
