Krikščionių tikėjimas ir romėnų įprotis prieš Naujuosius metus puošti namus augalais buvo pagrindas rastis eglutės puošimo tradicijai. Šiandien namuose žaliaskares dabiname įvairiausiai žaisliukais, angelais bei spalvingomis, blizgančiomis girliandomis.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai, užsimenantys apie Kalėdų eglutę datuojami XVI amžiuje. Teigiama, kad nežinomas Vokietijoje žmogus aprašė medžius, papuoštus rožėmis, iškarpytomis iš įvairiaspalvio popieriaus, obuoliais, vafliais, auksiniais blizgučiais ir saldainiais.
Po daugiau kaip šimtmečio profesorius Karlas Gottfriedas Kisslingas iš Vitenburgo universiteto aprašė žmones, kurie eglutes puošė žvakėmis, o aplink namuose esančių mažų eglučių kamieną būdavo pridėliota vaikų apvyniotų šakelių. Nors šis paprotys iš pradžių susilaukė dvasininkų pasmerkimo, tačiau vėliau išpaplito.
1840 metais Anglijos Karalienė Viktorija ir jos vyras Princas Albertas rūmuose pastatė jų pačių išpuoštą eglę. Britai nekopijavo vokiečių ar kitų tautų, egles jie puošdavo savaip: naudojo blizgučius, sidabrinius siūlus ir karoliukus. Jaunos damos karpydavo snaiges ir žvaigždes, siūdamos mažyčius maišelius paslaptingoms dovanėlėms ir darydamos popierinius maišelius į kuriuos dėdavo cukruotus migdolus. Jų mėgstamiausios eglės puošimo detalės buvo žvakės mediniuose lankeliuose ir medžio viršūnėje nusileidę angelai. Šeimoje puošdavo tiek eglučių, kiek buvo narių, nes prie jų buvo padedamos kalėdų dovanėlės kievienam asmeniškai.
1880-aisiais prasidėjusi estetinio judėjimo banga padarė įtakos eglutės puošybai. Eglė tuo metu buvo itin puoselėjama. Tuo metu kiekvienai šeimai atsirado poreikis namuose turėti kuo aukštesnę eglę, atspindinčią pačios šeimos turtus ir padėtį visuomenėje.
XX a. gyvos ir didelės eglės tradicija pamažu blėso. Daugelyje namų ją pakeitė įvairių dydžių ir formų dirbtinės eglės.
Pagal tradicijas eglė neturėtų būti puošiama iki Kūčių vakaro, t.y. gruodžio 24–osios ir nupuošiama iki sausio 6–osios. Išpuošta eglė turėtų džiuginti dvylika parų.