Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus Papročių ir apeigų poskyrio vadovė N.Marcinkevičienė, užrašinėjusi įvairiuose šalies etniniuose regionuose gyvenančių žmonių vaikystės prisiminimus, išgirdo 1927 metais gimusią Bronę Daučianskienę iš Puvočių kaimo dainuojant: „Oi atvažiuoja šventos Kalėdos / Oi kalėda, da kalėdzien. / Su rugių sietu, / Su dešrų karcu, / Su lašinių palcu, / Oi kalėda, da kalėdzien...“
„Kap nelauksi? – stebėjosi etnologės kalbinta 1910 metais gimusi Jiecenta Balčienė iš Margionių kaimo. – Adventi vaiku nedavė kųsnelio mėsos, pieno lašo neragėjai... O ca jau vienų dzienų atvažiuos Kalėda ir atrakis kamarų, prikraus stalų, valgyk, kiek telpa. Laukėm tų Kalėdų kap saulės!“
Geri būsit, tai ir pamacysit, o jei naravosities, būsit išsivertį, tai pavož po kodzu ir nei nemacysit kap prašvilps Kalėdos.
Prieš visą amžių, visai kaip ir dabar, vaikai nekantriai kamantinėdavo tėvus, kada gi tos Kalėdos ateis?
„Kalėdos už keturių kalnų ir keturių klonių. Jau važiuoja, ketris šyvus arklius paskinkius. O jau gražumas tų arklių! Geri būsit, tai ir pamacysit, o jei naravosities, būsit išsivertį, tai pavož po kodzu ir nei nemacysit kap prašvilps Kalėdos... Tai mūs momos žodzai“, – pasakojo B.Daučianskienė.
Tūno už abrūso ir stebi vaikus
„Mes gyvenom prie nedidelio nuosavo miškelio, o toliau matėsi didelis pušynas. Pasninga, tai mes tėvelio klausiam, ar toli Kalėdos? Oi, dar už pušyno! Bėgam ant keliuko ir žiūrim, žiūrim, gal gi jau ateina... Paskiau jau sako: „Pušyni Kalėdos.“ Jau mum smagiau. Vėl bėgam ant kelio, laužiam eglės šakas, klojam, kad tik greičiau ateitų Kalėdos. Kadu gi bus mūs miškelin? Kūčios, nu tai, vaikai, sėskim prie stalo, papoteriaukim – jau Kalėdos mūsų miškely, o dvyliktų valandų ateis gryčian. A jau mes iš popieriaus visa ko pridarį, tai jau dovanos Kalėdom. Parašom laiškų ir viskų padedam po egluti“, – Onos Barčinskienės iš Gudonių kaimo, gimusios 1935 metais, prisiminimus užrašė N.Marcinkevičienė.
Etnologė sako, kad Kalėdas, kaip linksmybių, smaguriavimo ir pramogų metą, įsivaizduodavo ir Užnemunės dzūkų vaikai. „Jų įsivaizdavimu Kalėda tūnodavusi gerajame pirkios kampe už rankšluosčio arba atvirkščiai – juodajame ant krosnies už balanų“, – kalba N.Marcinkevičienė ir tuoj pat pateikia pavyzdžių.
„Jau Kalėdos artėja, tai mes žinom, kad valgysim kleckus su aguonapieniu, kad tėvai gal vešis bažnyčion... Žinojom, kad Kalėdos jau už abrūso kampan paskavojį ir seka vaikus, ar geri... Jei kas, tai ir grasina: „Oi, jūs varlės, nežinot, kad Kalėdos jau už abrūso ir viskų ragi!“, – prisiminimais dalijosi 1930 metais gimusi Natalija Čiurlionytė iš Panaros kaimo.
Šventės išskirtinumas, jos ilgesys, nekantrus laukimas buvo naudojami ir kaip efektyvi auklėjimo priemonė.
„Savaime aišku, kad ir naujai pakabintas „abrūsas“, ir didžiausia balanų krūva namuose atsiranda, belaukiant Kalėdų – tai vis artėjančios šventės ženklai. Šventės išskirtinumas, jos ilgesys, nekantrus laukimas buvo naudojami ir kaip efektyvi auklėjimo priemonė. Kalbėta, kad ateitis bus nulemta gerai žinomų mitinių būtybių – laumių – „charakterio“ dvilypumo: juk jos ir gelbsti, ir baudžia“, – priminė N.Marcinkevičienė.
„Sako, laumės už krosnies sėdi. Vis vaikus strošydavo: „Palauk, laumė tuoj iš po krosnies išlįs ir bus tau Kalėdos“, – kalbėjo 1922 metais gimusi Ona Kuzbarskienė iš Šalčininkų rajone esančio Mištūnų kaimo.
Jei nesuverpsi, Kūčia pridirbs į kuodelį
Kraštotyrininkas Vladas Skrebiškis Čiulėnų krašte yra užrašęs, kad seneliai vaikams sakydavę, jog Kūčių naktį raganos pirty prausiasi – ir ten netgi rasdavo jų paliktų pėdsakų.
„Dzūkijoje, Rytinėje Aukštaitijoje minėta Kūčia, Kalėdų dziedas, kurių vėlgi pirminė funkcija – pagrasinti, – kalbėjo etnologė, užrašiusi 1943 metais gimusios Vandos Pukalskienės, gyvenusios Pivoriškių kaime Ignalinos rajone, prisiminimus.
„Mama išneša ratelius ir sako: „Jei nesuverpsi iki Kūčių, tai Kūčia pridirbs į kuodelį.“ Ir mum tos Kūčios baisu, mes viskų sutvarkom, lovas tik klojam, skubinamės“, – pasakojo moteris.
„Kalėda, Kūčia, Diedas – tik numanomi personažai, laiko virsmo, sakralumo sukurti ir mistifikuoti, bet dar neatnešantys konkrečių dovanų: jie tik perspėja, nuteikia geriems, sotiems pokyčiams. Tikėjimai/pagrasinimai, kurie girdisi dažname prisiminime, nulemti ir įgimto žmogiško teisingumo jausmo – už gerus darbus atsilyginti geru, o už blogus bausti“, – svarstė tradicijų ir papročių specialistė.
Drobinės tarbelės – didelis turtas
Vaikams didžiosios žiemos šventės darė didžiausią įspūdį, nes jų apeigų, simbolių prasmės labiausiai iškelia tuos, kurie kasdieniniame gyvenime laikomi mažais, nereikšmingais ar net niekinamais.
„Vaikų prisiminimai etnologams svarbūs, nes būtent vaikai, dažniausiai jau tik per žaidimą, pramogą, ilgiausiai išlaiko senųjų apeigų prasmines nuotrupas. Specialistų nuomone, būtent vaikų sąmonė labiausiai mitologizuota“, – aiškino N.Marcinkevičienė.
Mama prie pečiaus šližikus kepa, o mes stovim iš šonų su terbukėm. Po vieną du vienam kitam terbėlėn inmeta, tai kad jau džiaugsmo, jau mes apdovanoti.
„Ateis Kalėdos, tai jau kap didžiausia viešnia. Mama būdavo iš prastos drobės terbukes pasiuva. Mama prie pečiaus šližikus kepa, o mes stovim iš šonų su terbukėm. Po vieną du vienam kitam terbėlėn inmeta, tai kad jau džiaugsmo, jau mes apdovanoti“, – tokiais vaikystės prisiminimais su etnologe dalijosi 1917 metais gimusi Ona Sinkevičienė iš Sepioniškių kaimo Prienų rajone.
„Kalėdų dzieduku niekas nesirėdė, ale kap dar visai maži buvom, tai buvo kalba, kad geriem vaikam Dziedukas gali gražių kleckelių atnešč per Kalėdas. Ir būna, kad ryti atsikėlį randam gražių kleckelių. Tarbukėn sudėta randzi ty kur guli. Jei buvai negeras, tai mažiau ir ne tokių gražių kleckų randzi terbelėn“, – didaktines priemones pristatė 1923 metais gimusi Marytė Korkutienė iš Pavarėnio kaimo.
Tuo metu 1926 metais gimusi Stasė Čeikauskienė iš Panošiškių kaimo Trakų rajone prisipažino: „Pas ma tėvus jokių dovanų nebuvo. Mama Kalėdom iškepa „antukį“. Padaro iš kleckucių tešlos kap „antukį“ ir dzaugies. Kapšelį pasruoši nuo cukraus ar pasisiuvi iš audeklo specialų kleckam sudėc. Pirmiausia kleckus suvalgai, o „antuki“ pasdzaugi.“
„Žinant, kokios anuomet buvo gausios šeimos, kokios mažos galimybės kaimo vaikams turėti tik jam vienam priklausantį mažmožį, Kalėdoms specialiai pasiūtos terbelės jau buvo vertė. Drobinės terbelės – tai vaiko-piemenėlio simbolis, jam suteikiantis tam tikrą aukštesnį „statusą“ šeimoje. Bet ar terbelės, kaip išskirtinio šventinio dovanojimo ženklas, nebus atėjusios iš anų laikų, kai Dievas, pasivertęs elgeta, su drobine terba vaikščiojo po pasaulį ir dosniai apdovanodavo gerus ir teisingus varguolius?“ – retoriškai klausė N.Marcinkevičienė.
Pirmiausia – nusiprausti ir pasimelsti
Kiekvienas Lietuvos regionas turėjo savitų tradicijų ir vaizdinių. Pavyzdžiui, 1924 metais gimusi Emilija Jočiūnaitė iš Kaišiadorių rajono, Rusonių kaimo, vaikystėje laukdavo ne Kūčios, bet Kalėdų bobutės.
Parodo į tokį langelį, tai, kai tėvai nemato, mes paimam ir atidarom tą langelį, kad tik bobutė ateitų... Į kojines dovanas įdės.
„Šunis net uždarydavom. Mes mamos paklausiam, per kur bobutė ateis? Parodo į tokį langelį, tai, kai tėvai nemato, mes paimam ir atidarom tą langelį, kad tik bobutė ateitų... Į kojines dovanas įdės. O tas senelis ar bobutė, tai tėvas ar mama. Jie į tas kojines įdeda ir apgaudinėja“, – tik vėliau tėvų klastą įminė E.Jočiūnaitė.
„Atkreipkite dėmesį, kad tai, kas neša dovanas, įvardijama kaip moteriškosios giminės „asaba“. Apie buvusią moteriškąją personifikuotą veikėją liudija ir senieji kūčiukų pavadinimai – Kalėdonos bandelės, Kalėdinos prėsninkai. Tačiau personažas laikui bėgant vis labiau „vyriškėja“, – atkreipė dėmesį papročių ekspertė.
„Kap pavalgom Kūcų, tai mūs dziedas sako: „Nusiaukit savo vilnones škarpietkas ir pakabykit an durų, tai Kalėdų dziedas indės kokių dovanų. Cik kap atsikelsit, pirmiausia nusprauskit ir papoteraukit – ir jau tadu žūrėkit, kų Dziedas atnešė.“ Tai būdavo mes su Malvynku cik paskeliam ir an klupscų – skubinamės poterauc. Ir tadu bėgam žūrėc škarpietkų, tai randam kleckų, saldainių ar kapeikų“, – N.Marcinkevičienei pasakojo Jonė Galčienė, gimusi 1910 metais.
Jai antrino Vartalakio kaime gyvenusi Ona Baravykienė: „Eglutės nerėdom, bet kap buvo maži vaikai, tai liepiu sukarc škarpietkas an galo lovos. Sakau, atneš senelis kap miegosit ir pridės dovanų. Aš nuperku saldainių, dar ko ir pridedam škarpietkon. Kap atsikelia, tai dzaugsmelis – lakioja su pančekom. Kap aš buvau maža, pančekos karojo, tai ir mumi kokį kleckų gal ir dėjo.“
Neklaužadoms – anglis, bulvė ar svogūnas
„Kaip matome, Kūčios, Kalėdos ar jų veikėjai apdovanoja vaikus apčiuopiamomis, paragaujamomis, tik jiems skirtomis dovanėlėmis. Tikėtina, kad dovanos kojinėse – tai pirmosios bangos amerikoniškųjų emigrantų parvežta tradicija. O pastarąją nulėmė ne kas kita kaip viena iš – Santa Klauso (Šv. Nikolajaus) legendų“, – svarstė N.Marcinkevičienė.
III–IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Dembrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Myrietis (Nikalojus), vėliau tapęs šventuoju. Jis garsėjo labdaros darbais, kuriuos atlikdavo taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo. Vieną vargingą šeimą jis sušelpė, įmesdamas pro židinį į džiūstančią kojinę gabalėlį aukso. Taip iš šventojo legendos atsirado paprotys, apsirengus raudonais drabužiais, pasiėmus ganytojišką lazdą, aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti joms maisto.
„Taigi, kojinės prie židinio – pats tikriausias Santa Klauso dovanų laukimo ženklas. Bet, kita vertus, kodėl tai negalėtų būti mūsiškas paprotys? Lietuviai, kaip uolūs katalikai, per bažnyčią, šventųjų gyvenimų aprašymus ir patys galėjo girdėti minėtą legendą. Be to, žiemą vilnonės kojinaitės vaikui labai reikalingos – ir taip patogu į jas įmesti saują kūčiukų.
Tikėtina, kad dovanos kojinėse – tai pirmosios bangos amerikoniškųjų emigrantų parvežta tradicija.
Tarp kitko, pasakotojai, kalbėdami apie dovanas kojinėse, pabrėžia, kad tėvai prisakydavę būtinai patiems švariai prieš Kūčias išsiplauti savo kojinaites, kitaip dovanų nesitikėk. Tai yra tam tikras nuo dovanojimo tradicijos neatsiejamas paprotys dovaną užsitarnauti“, – kalbėjo etnologė.
Neklaužados vaikai apie Šiaulius ir Biržus kojinėje rasdavo anglies gabaliuką. Apie Joniškį – bulvę, o Suvalkijoje – svogūną.
„Tėvas ar mama pakabina vaikų kojinėles ar kapšiuką ant eglutės. Geriems vaikams dovanėlę įdeda, o tas mano broliukas buvo padykęs, tai jam samanų įdėdavo, tai jis verkdavo. Mama pagailėdavo ir sakydavo: „Tu žiūrėk, gal tau pakabinta iš kitos pusės.“ Pažiūrėdavo ir rasdavo kokį meduolį“, – pasakojo E.Jočiūnaitė iš Kaišiadorių rajono.
