Bažnyčios hierarcho teigimu, pramogų kultūros skleidžiamas triukšmas daro mus lėkštus ir nustelbia mūsų santykį su Viešpačiu. Šv. Kalėdų proga Ekscelencija palinkėjo „Lietuvos žinių“ skaitytojams tapti gilesniems ir dvasingesniems, priartėti prie to, ką Betliejaus kūdikis atnešė šiam pasauliui, ir būti labiau pasirengusiems ginti tiesą bei gėrį.
– Kaip veikia Bažnyčią ir tikinčiuosius kontrastas tarp pramogų bei vartojimo kultūros skleidžiamo triukšmo ir maldai, susikaupimui reikalingos rimties?
– Mes, tikintieji, suvokiame, kad tikrovė yra tokia ir kad pasaulyje yra daug triukšmo. Aš asmeniškai apgailestauju, kad Kalėdos šiais laikais imamos švęsti kone nuo rugsėjo mėnesio, o televizijos rodo Kalėdų Senelius nuo pat advento pradžios. Visas tas triukšmas kuriamas tam, kad klestėtų komercija.
Šiaip ar taip, reikia bandyti prisitaikyti prie tikrovės, kad ir kaip ją vertintume. Raginame žmones nepasiduoti tam šurmuliui. Jei jau žmogus nepamiršta prieš Kalėdas nueiti į „Maximą“ dovanėlių nusipirkti, tai tegul nepamiršta ir išpažintį atlikti, susitaikyti su Dievu bei žmonėmis.
Jei jau žmogus nepamiršta prieš Kalėdas nueiti į „Maximą“ dovanėlių nusipirkti, tai tegul nepamiršta ir išpažintį atlikti, susitaikyti su Dievu bei žmonėmis.
– Kaip tas visuotinis triukšmas nuteikia žmogų? Juk, kad ir kur eitume, visur sklando trenksmingas muzikinis–pramoginis fonas: prekybos centruose, transporte, per televizorių ekranus... Ar visa tai neatitveria žmogaus nuo klausimų, kuriuos kitomis aplinkybėmis – tyloje – jis keltų, susimąstydamas apie juos, dažniau?
– Taip, be abejonės, minėtos aplinkybės daug lemia. Nepalankiomis aplinkybėmis, kai aplinkui – pramogų kultūros skleidžiamas triukšmas, žmogus nejučiomis tampa lėkštas. Taip gali nutikti kad ir žiūrintiesiems įvairius pramogų šou per mūsų televizijos kanalus. Neįsivaizduoju, kaip tokias laidas nuolat žiūrintis žmogus gali turėti gilesnį santykį su Viešpačiu ir apskritai – kaip jis geba giliau mąstyti. Tikrai tas triukšmas žmogui nieko gera nesuteikia – tik padaro žalos jo dvasinei brandai.
– Koks yra šių dienų tikinčiojo santykis su amžinybe? Ar jis nėra viso labo vartotojiškas guodimasis tuo, kad po malonios kasdienybės gal dar laukia „visai nebloga“ amžinybė?
– Taip, malonūs išgyvenimai visada žmogų gundo ir jei asmuo, pasiduodamas šiai pagundai, ims šitaip grįsti savo santykį su Dievu, tas santykis, žinoma, bus nevisavertis. Ir jei atlikdamas gerus darbus žmogus galvos apie tai, kaip jis kaupia nuopelnus Dievo akyse, toks santykis bus prastas, vartotojiškas.
– Kodėl visuotinai kalbama apie Dievo meilę ir malonę, pamirštant Dievo baimę? Juk dievobaimingo žmogaus samprata nustumta kažin kur į religinio gyvenimo paraštes. Tai veikia ir liturgiją: bažnyčiose šiandien skamba gitaros ir, švelniai tariant, keistokas dainavimas.
– Jūs teisus, iškeldamas šitą klausimą ir net, sakyčiau, problemą. Gerai suvokiantis Evangeliją žmogus pirmiausia turi gyventi meilės dvasia. Nes labai aiškiai pabrėžiama: viskas praeis, o meilė išliks. Kaip sakė šv. Augustinas: „Ama, et fac quod vis“ – „Mylėk, o tada jau elkis, kaip tinkamas.“ Kitaip tariant, jei tu tikrai myli Dievą, tai bloga nepadarysi.
Tačiau reikia priminti: nors Dievas mus myli, Jis yra ir teisingas. Žmogui šis priminimas – būtinas. Aš asmeniškai galėjau pažinti nusikaltėlių pasaulį. Nežinau, kiek nusikaltėlius gali veikti įvairūs įrodinėjimai apie dorybes, gerumą, atlaidumą ir Dievo meilę. Jie gerai supranta tik jėgos kalbą. Manau, ir tikintieji neretai būna dar neperžengę šio savo augimo laiptelio. Tokiems tikintiesiems naudingas priminimas: taip, Dievas myli, bet Jis yra ir teisingas – to nereiktų užmiršti.
Aš asmeniškai galėjau pažinti nusikaltėlių pasaulį. Nežinau, kiek nusikaltėlius gali veikti įvairūs įrodinėjimai apie dorybes, gerumą, atlaidumą ir Dievo meilę.
– Ar šiandien Bažnyčia sugeba pateikti tikinčiajam tam tikrą pasaulėvaizdį, ar ji veikiau taikstosi prie moderniosios kultūros peršamų pasaulėvaizdžių, šiek tiek juos mėgindama sukrikščioninti?
– Manau, Bažnyčia visada pateikia savo požiūrį į gyvenimą, kuris yra aiškiai nusakytas Evangelijoje. Čia sudėti visi taškai ant „i“: apie tai, koks turi būti žmogaus santykis su tiesa, gėriu ir blogiu, su visu tuo, kas sutinkama jo gyvenime. Bažnyčia turi kalbėti nepataikaudama, konkrečiam žmogui, gyvenančiam esamomis aplinkybėmis, taip, kad tas žmogus gebėtų eiti tiesos, gėrio ir meilės keliu.
– Ar gali Bažnyčia rūpintis žmonių sielomis, visai nesirūpindama jų politiniu ir ekonominiu gyvenimu, kaip šiandien iš jos neretai reikalaujama?
– Dažnai girdžiu to reikalaujančių balsų. Tuos, kurie taip kalba, vadinčiau mūsų laikų demagogais. Kai šitaip būdavo kalbama sovietiniais laikais, visi puikiai suvokėme: mus nori uždaryti zakristijose, kad nekliudytume „šviesios“ ateities kūrėjams. Gyvenimą šalia Bažnyčios juk norėjo tvarkyti „neklystanti“ komunistų partija. Deja, panašių nuotaikų esti ir mūsų dienomis. Ir man asmeniškai ne kartą viešojoje erdvėje buvo reiškiamos pretenzijos, esą vyskupas per daug kišasi į politiką.
Bažnyčiai rūpi žmogus. Žmogus yra ir siela, ir kūnas: neįmanoma atskirti grynai dvasinių dalykų nuo grynai medžiaginių dalykų. Kristus ne tik skelbė Gerąją naujieną, bet ir maitino, ir gydė – rūpinosi visu žmogumi. Tai – akivaizdi tiesa.
Nemanau, kad vyskupai turėtų posėdžiauti Seime ar Vyriausybėje. Tačiau Bažnyčia visuomet ne tik gali, bet ir privalo kalbėti esminiais žmogaus gyvenimo klausimais. Jei ką ir galima šiandien prikišti Bažnyčiai, tai nebent – kad mes kalbame per mažai. Reiktų kalbėti dažniau.
– Ar kunigų, vyskupų žodžiai šiandien Lietuvoje yra pakankamai paveikūs, kad galėtų keisti mūsų visuomenę į gera? Štai Jo Eminencija kardinolas savo adventiniame laiške priminė Šventojo Rašto žodžius apie mažutėlių papiktinimą. Kaip Jums atrodo, ar Bažnyčia pajėgi įveikti smurto prieš vaikus ir nepilnamečių tvirkinimo bangą, kai net generalinis prokuroras tai toleruoja?
– Kone kasmet televizijos rodo, kaip dega Kalifornijos miškai. Koks nors nedorėlis numeta cigaretę ar tyčia padega, ir paskui gaisras naikina gamtą. Dabartinė padėtis man panaši į tuos gaisrus. Yra labai daug informacijos, kuri skatinte skatina blogį, nukreiptą prieš vaikus. O paskui stebimasi, kad yra pedofilų, kad vaikai mokyklose rūko ir vartoja narkotikus.
Manau, visi, kuriems rūpi vaikų ateitis, šiandien mato, kiek pastangų apsaugoti juos nuo blogio nueina perniek. Jei pasakysi kuriam nors komerciniam televizijos kanalui nepalankų žodį, tuoj būsi malamas į miltus. Bažnyčia viena vargu ar gali šioje situacijoje ką nors esmingo nuveikti. Turi darniai, sutartinai dirbti trys institucijos: Bažnyčia, mokykla ir šeima. Deja, šitai nėra paprasta įgyvendinti.
Bažnyčios ir mokyklos santykis šiandien palyginti neblogas. Tačiau šeima minėtoje institucijų trijulėje – pati silpniausia grandis. Daugelis šeimų yra atitolusios nuo Bažnyčios ir prastai suvokia savo priedermę perduoti vaikams vertybes.
– Ar įvairių iškrypimų neskatina ideologija, skelbianti, kad iškrypėlis ir nusikaltėlis yra ne tiek nusikaltėlis ir nusidėjėlis, kiek aplinkybių auka, ligonis, vargšelis, kurį reikia ne tiek bausti, kiek gydyti?
– Be abejo, tai – klaidinga pažiūra, kurią šiandien tikrai visur matome. Kai kovojama už mažumų teises, daugumos teisės neretai paliekamos paraštėse. Kaliniai neretai maitinami geriau, nei gauna pavalgyti laisvėje gyvenantis ir skurstantis žmogus. Dabartiniame mūsų gyvenime yra daug tokių nukrypimų, kurie gėriui tikrai netarnauja.
Jei vaikų skriaudikai bus vertinami tik kaip vargšeliai, ligoniai, tai bus jų pateisinimas, kuris nežada nieko gera. Nesveikos psichikos, sunkiai pajėgiančio save valdyti žmogaus atsakomybė prieš Dievą gali būti mažesnė.
Jei vaikų skriaudikai bus vertinami tik kaip vargšeliai, ligoniai, tai bus jų pateisinimas, kuris nežada nieko gera. Nesveikos psichikos, sunkiai pajėgiančio save valdyti žmogaus atsakomybė prieš Dievą gali būti mažesnė. Tačiau nusikaltimai turi būti aiškiai įvertinami. Nusikaltusio žmogaus nereikia žeminti: juk žemindamas jo nepataisysi. Tačiau savo nusikaltimą nusikaltėlis turi išpirkti – ne kameroje žiūrėdamas televizijos laidas, bet, mažų mažiausia, bent jau pats save išlaikydamas savo triūsu.
– Politikai neretai kalba apie vadovavimąsi krikščioniškomis vertybėmis. Ar pastebite, kad jomis būtų išties vadovaujamasi mūsų politiniame gyvenime? Kaip apskritai turi atrodyti krikščioniškų vertybių santykis su politika ir ekonomika?
– Politikai rūpinasi, kad valstybėje būtų priimami ir veiktų normalūs įstatymai, kad gerėtų žmonių gyvenimas. Žinoma, sunku padaryti taip, kad viskas būtų gerai. Kaip turėtų atrodyti krikščionybės santykis su politiniu ir ekonominiu gyvenimu? Kviesčiau žmones studijuoti paskutinę popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“ („Meilė tiesoje“). Joje yra daug gerų atsakymų į šį klausimą. Pvz., pabrėžiama, kad politinis ir ekonominis gyvenimas turi būti grindžiamas tiesa, teisingumu ir solidarumu, o ne vien išskaičiavimu ir pelno siekiniais. Joje taip pat sakoma, kad negalima nuolat kalbėti vien apie teises, užmirštant apie pareigas.
– Neseniai vienas dienraštis užsipuolė ūkio ministrą Dainių Kreivį, kuris mat yra perdėm pamaldus ir drįsta lankytis „Opus Dei“ klube. Apie „Opus Dei“ to dienraščio žurnalistas rašo kaip apie organizaciją, primenančią sektą. Kaip vertintumėte tokį požiūrį į politiko religingumą ir ką galite pasakyti apie „Opus Dei“?
– Tik dideli Katalikų bažnyčios opozicionieriai arba visai jos nepažįstantys žmonės „Opus Dei“ gali vadinti sekta. Tai asmeninė Katalikų bažnyčios prelatūra. „Opus Dei“ buvo įkurta 1928 metais, o jos įkūrėjas Josemaria Escriva de Balaguer yra paskelbtas šventuoju. 1941 metais „Opus Dei“ gavo Madrido vyskupo, o 1947–aisiais – popiežiaus palaiminimą.
„Opus Dei“ rūpinasi, kad jos nariai nuosekliai laikytųsi Evangelijos ir ja remtųsi tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe ir visuomeninėje veikloje. Reikia tik džiaugtis, jei ministras D.Kreivys palaiko ryšius su „Opus Dei“, nes tuomet galima dar labiau tikėtis, kad jo veikla tikrai neš naudą Lietuvos žmonėms. Labai džiaugčiausi, jei daugiau vyrų, įsiliejusių į politinį ar visuomeninį Lietuvos gyvenimą, vadovautųsi tais principais, kuriais vadovaujasi „Opus Dei“ nariai.
– Ko palinkėtumėte „Lietuvos žinių“ dienraščio skaitytojams šv. Kalėdų proga?
– Linkėčiau to paties, ko linkiu ir patiems geriausiems savo draugams, ir sau: kad Kalėdos atneštų džiaugsmo, kad jos būtų gražios – net jei šis palinkėjimas ir atrodytų banalus. Taip pat labai linkiu, kad per Kalėdas taptume šiek tiek gilesni ir dvasingesni, kad nors mažu laipteliu priartėtume prie pagrindinio Kalėdų Asmens – Betliejaus kūdikio. Kad priartėtume prie to, ką šis kūdikis atnešė pasauliui. Kad žengę tą žingsnelį būtume labiau pasirengę ginti tiesą ir gėrį.
