Kalėdą suradome be didelio vargo – ne snieguotoje Laplandijoje nuošalioje trobelėje, o čia pat – Kauno muzikiniame teatre. Šio teatro solistas Tomas Ladiga jau 20 metų per Kalėdas apsivelka raudoną apsiaustą ir su dovanų maišu keliauja pas vaikus. Net dabar, kai teatre vyksta rimti rekonstrukcijos darbai, pastoliai neužgoš papuoštos kalėdinės eglutės.
Rekvizitai – barzda ir perukas
Kalėdų Senelis rengiasi šventiniam susitikimui. Jo persirengimo kambario spintoje esančioje dėžutėje visus metus išbuvo barzda ir žilų plaukų perukai. Gal sudūlėjo?! T.Ladiga išima iš dėžutės rekvizitus ir juos apžiūri.
Dirbtinius peruko plaukus lyg plunksnas pakedena, kad puresni būtų. Kalėdų Senelio nekantraudami laukia vaikai. Jis turi paskubėti pas juos, bet dar minutę užtrunka persirengimo kambaryje.
Dainininko balse girdėti liūdna gaidelė. Anot jo, šiais laikais Kalėdų Senelis ne toks, koks buvo anksčiau – žemiškesnis ir paprastesnis. Daugelis laukia tik jo dovanų.
"Dabar beveik neprisimenu, kokias Kalėdų Senelio dovanas gaudavau vaikystėje per Kalėdas. Tačiau kaip jo laukdavau, kada pasibels į mūsų namų duris! Susitikimas su Kalėdų Seneliu buvo pati gražiausia šventė. Nerimaudavau, ką jam pasakysiu, jei manęs paklaus, ar buvau geras tėvams visus tuos metus. Juk Kalėdų Seneliui negalima meluoti", – prisiminė dabartinis Kalėdų Senelis.
Kalėdų Senelis – moteris?
T.Ladiga pasakojo, kad jo tėvai daug metų slėpė paslaptį, kas tuo metu buvo Anykščių miesto Kalėdų Senelis. Tik kai į amžinybę išėjo garsioji giesmininkė Juozapota Kairienė, ta paslaptis išaiškėjo. Ši moteris buvo neeilinė. Ją pats vyskupas Antanas Baranauskas išmokė giedoti "Anykščių šilelį" keturiais balsais, o ji – savo tris dukteris Kairytes. Šios taip pat puikiai giedojo visoje Anykščių apskrityje.
Manasis Kalėdų Senelis – artistas, bet ne verslininkas. Vaikams pasirengęs atiduoti šilumą ir gėrį, – sako T.Ladiga.
"Kalėdų Senelis – moteris! Tai buvo negirdėta. Tai bent! Mes, vaikai, Kairienės neatpažinome. Šis Kalėdų Senelis buvo ypatingas – mokėjo giedoti pačias gražiausias giesmes ir mus, vaikus, jų išmokė. Štai kokią dovaną man įteikė talentinga giesmininkė, suvaidinusi Kalėdų Senelį, – dainą!" – pasakojo jis.
Būti Kalėdų Seneliu ne taip paprasta. Jei vaikai atpažins, kad tas senas dėdė persirengėlis? Kas tuomet?
"Šis vaidmuo – ypatingas. Iš pradžių Kalėdų Seneliu buvau savo vaikams – sūnui Jurgiui, dukterims Julijai ir Ievai, kai jie buvo maži, paskui – giminių ir kaimynų vaikams. Labai stengiausi, kad manęs mažieji neatpažintų. Bet mano vaidyba dukters Julijos neįtikino. Ji pirmoji mane demaskavo. Drąsiai parodė pirštu į mane ir sušuko: "Šis Kalėda – mūsų tėtis! Dabar mano vaikai patys mėgsta persirengti Kalėda, kai nuvyksta pas senelius į Anykščius. Kalėdiniai vaidinimai tapo šeimos tradicija", – pasakojo dainininkas.
Visa šeima – į Anykščius
Kalėdų Senelis daugeliui išlieka toks, kokį jį prisimename iš savo vaikystės. Jis senas, visiems geras ir mielas. "Šis kalėdinis personažas nuo vaikystės man yra labai artimas, kaip pats brangiausias šeimos narys. Kaip jo laukdavome visus metus! Kalėdų Senelis vienintelis, kuris žino, kokių dovanų kiekvienam iš mūsų reikia. Tas laukimo momentas paslaptingas ir čia slypi Kalėdų žavesys", – sako šypsodamasis teatro solistas.
O kokie nepakartojami Kūčių vakarai būdavo T.Ladigos gimtinėje Anykščiuose! Būtent tą vakarą visi laukdavo atvykstančio Kalėdų Senelio.
"Mano tėvai mokėjo sukurti paslaptingą atmosferą, lyg tai būtų teatras. Kaip svarbu vaikystėje pajusti tą stebuklingą Kūčių naktį, kuri išlieka visam gyvenimui. Kai už lango pasigirsdavo keisti garsai, jog atrodė tuoj vidun įeis laukiamas svečias, mūsų name truputėlį prigesdavo šviesos ir visi namiškiai susikaupę laukdavo, kas toliau bus. Tas Kalėdų Senelis buvo pats tikriausias ir pats geriausias. Ir su juo buvo, kaip tada mums, vaikams, atrodė, tikra meškutė. Ji nekalbėjo, bet judėjo kaip gyva. Galite įsivaizduoti, koks tai buvo įspūdis. Kalėdų Senelis ir meškutė namuose Kūčių vakarą! Tačiau kas buvo meškutė, iki šiol tos paslapties mano tėvai neatskleidė. Gal ir gerai. Suaugusiesiems taip pat patinka pasakos", – šypsosi artistas.
Lyg šeimos narys
– Ar vaikystėje įsivaizdavote, kur gyvena Kalėda?
– Juk turbūt nėra taip svarbu, kur gyvena Kalėda. Koks skirtumas, kokie jo namai – ledo rūmai ar stiklo pilys?! Koks stebuklas yra vien jo tolima kelionė! Kuo jis atvažiuos ir kuo bus apsiavęs? Jei veltiniais ir kaliošais – gan įtikinama buvo tais laikais. Jei Kalėdą priimame į savo šeimą, vadinasi, jis ir yra mūsų šeimos narys. Juo galima pasitikėti ir jam patikėti savo paslaptis.
Manasis Kalėdų Senelis – artistas, bet ne verslininkas. Vaikams pasirengęs atiduoti šilumą ir gėrį. Užsakovams išmokau pasakyti "ne" – nebūsiu Kalėdų Seneliu, jei tos pareigos yra formalios. Tik į naudą gali būti šių metų sunkmetis. Nemoku nertis iš kailio, kad kažkam įtikčiau vien todėl, jog kažkas nusipirko Senelį. Jis – "unaravas", žinantis savo vertę. Mano tėvams Kalėdos – visų pirma bendravimas su artimaisiais ir buvimas kartu. Tai jie perdavė ir mums. Prisimenu, iš Anykščių važiuodavome aplankyti mano senelių, kitų giminių. Būdavo labai linksma.
– Kodėl sutikote būti Kalėdų Seneliu?
– Gal tiksliau būtų paklausti, kodėl išdrįsau būti Kalėdų Seneliu. Šis personažas mane sieja su pačiais gražiausiais vaikystės prisiminimais. Kalėdų Senelis žinojo visas mūsų šeimos paslaptis ir jas išsaugojo.
Į sceną – po remonto
T.Ladigai teatras – lyg antrieji namai. Jei tądien nevaidina, vis tiek užsuka į teatrą. "Man teatras – ne kokia nors valdiška įstaiga, tad niekada nesakau, kad einu į darbą", – sako jis. T.Ladiga su šeima gyvena Kaune, Šilainiuose, erdviame bute. Tačiau į šiuos namus per Kalėdas retai kada užsuka Kalėdų Senelis. Mat pagal seną tradiciją visa šeima išvažiuoja į Anykščius.
O Naujuosius metus T.Ladiga su šeima sutinka Kaune. Jis teatre vaidina naujametiniame spektaklyje "Traviata". "Pernai jau ruošiausi važiuoti į teatrą, bet va, namuose sugedo tualetas. Reikėjo skubiai kažką daryti. Pažvelgiau į laikrodį: iki spektaklio pradžios dar suspėsiu nuvažiuoti į parduotuvę ir nupirkti naują unitazą. Juk santechniko tokiu metu neprisišauksiu! Skubiai kibau į darbą ir sutvarkiau sugedusį tualetą. Į teatrą atvažiavau laiku. Kolegos artistai nesužinojo, ką namie dariau tą šventinį vakarą", – linksmai pasakojo Tomas.
Tačiau kolegoms remonto aplinka įprasta – pačiame teatre jau senokai dirba statybininkai.
Baltoji salė – repeticijoms ir koncertams
Kauno muzikinis teatras statytas 19 amžiaus pabaigoje. Nuo tol kai kas buvo remontuojama ir gražinama, bet paviršutiniškai. Dabartiniams teatro rekonstrukcijos darbams jau išleista 4,3 mln. litų. Pirmiausia buvo suremontuotos gamybinės patalpos. Žiūrovų salė kol kas neremontuojama, tad vaidinimai joje vyksta. Kas jau padaryta ir kas daroma atnaujinant senas gamybines patalpas, žiūrovai nemato. Po rekonstrukcijos suremontuoti, praplėsti ir automatizuoti dekoracijų gamybos cechai, dailininkų patalpos, butaforijos sandėliai, siuvykla, atnaujinta ir šiuolaikiškai įrengta baleto studija.
Baleto artistų repeticijos anksčiau vyko ant betoninių grindų, o tai reiškia, kad traumos buvo jų nuolatinis palydovas, ypač kentėjo kojų sąnariai. Dabar studijoje paklotos amortizuojančios keturių lygių grindys su specialia linoleumo danga. Šokti baleto šokėjams tapo lengviau. Dabar šis teatras turi moderniausius šalyje rekvizito sandėlius – juose įrengti bėgiais stumdomi stelažai. Patalpose yra ventiliacija ir priešgaisrinė signalizacija, kurių teatras iki šiol neturėjo. Atnaujinta šildymo sistema, kanalizacijos tinklai.
Teatro pasididžiavimas – pagal geriausių Lietuvos akustikų rekomendacijas rekonstruota Baltoji salė. Tačiau čia darbai buvo sulėtėję, kai paaiškėjo, kad šioje vietoje nėra pamatų. Pastatas sutvirtintas palaikančiomis metalinėmis konstrukcijomis. Ši salė buvo praplėsta iki 120 vietų. Po rekonstrukcijos Baltoji salė jau atvėrė duris žiūrovams. Čia vyksta kameriniai koncertai. Be to, šioje salėje spektakliams ruošis teatro orkestras, kurio repeticijos iki šiol vyko orkestro ložėje arba teatro scenoje.
Teatro rekonstrukciją planuojama baigti iki 2012 metų, kuomet pirmasis profesionalus šalies teatras švęs 120 metų jubiliejų.
