Tačiau dvasininkas tikisi, jog naujoji, laisvės sąlygomis užaugusi jaunoji karta atsigręš į krikščioniškąsias vertybes, atsispirs pragaištingoms šio pasaulio pagundoms.
– Didžiausia krikščioniškojo pasaulio šventė – šv.Kalėdos. Ką, jūsų nuomone, turėtų svarbiausia žinoti krikščionis, švęsdamas Kalėdas?
– Drįsiu atsakyti popiežiaus Benedikto XVI žodžiais: „Kokia yra Kalėdų tikroji, krikščioniška, sakralioji prasmė? Su kalėdine liturgija Bažnyčia mus įveda į Įsikūnijimo slėpinį. Kalėdos nėra tik Jėzaus gimimo paminėjimas, yra kai kas daugiau, yra šventimas Slėpinio, kuris paženklino ir toliau tebeženklina žmogaus istoriją – Dievas apsigyveno tarp mūsų ir tapo vienu iš mūsų. Mums, tikintiesiems, Kalėdų šventimas sustiprina tikrumą, kad Dievas iš tikro yra su mumis, yra šalia mūsų. Betliejaus kūdikyje Dievas iš tikro priartėjo prie žmogaus, pats tapo žmogumi ir mes jį galime sutikti „šią dieną“, kuri neturi saulėlydžio.
Gimusio Kristaus ir Betliejaus prakartėlės atvaizdas dingo iš kalėdinių sveikinimų atvirukų ir atrodo, jog komercinės struktūros „pavogė iš Kalėdų“ krikščionišką jų prasmę, Kristaus gimimo prasmę.
Būtų naivu ieškoti dvasingumo komercijoje. Žymiai svarbiau, kad komercija nepajėgtų iš tikinčių žmonių širdies „pavogti“ tikrosios Kalėdų prasmės.
– Mūsų visuomenės moralinis nuosmukis buvo nurašomas į sovietinės sistemos nuostolius. Tačiau išaugo naujoji karta laisvėje. Ar ji yra dvasingesnė, moralesnė už vadinamąją „prarastąją“ sovietmečio kartą?
Kasmet vis labiau jaučiamas jaunimo dvasinio ir religinio sąmoningumo augimas. Vis daugiau didžiuosiuose miestuose jaunimo ateina į jaunimui skirtas šv. Mišias.
Ypač pastebimas religinio sąmoningumo augimas jaunimui susitaikant su Dievu atgailos sakramente. Vadinasi, tikybos pamokos mokyklose ir universitetuose esantys kapelionai atlieka didelį teigiamą vaidmenį ugdant religinį sąmoningumą ir sąžinės jautrumą.
Tačiau žiniasklaidos neatsakingai propaguojama vartotojiška, egoistiška ir suerotizuota kultūra, be abejonės, atlieka neigiamą vaidmenį ir silpnina dvasingumą ir dievobaimingumą. Dalis jaunimo, gana ciniškai žiūrėdami į save ir kitus, padaro nemažai nusikaltimų. Asmeniškai man visada skauda širdį, kai girdžiu šiurkščiai kalbantį ir besielgiantį jaunimą, nes tai būsimieji tėčiai ir mamos. Kyla klausimas – kokie jie bus tėvai, kada išnyks jų ydos ir silpnybės?
– Turbūt kertinis katalikų tikėjimo akmuo yra Kristaus kančia už žmonių nuodėmes, atpirkimas. Tai gal galima patogiai mąstyti: saikingai paištvirkausime, kultūringai pasisvaiginsime, truputį pavogsime, ir kas gi čia baisaus: juk Kristus mus atpirko ant kryžiaus, didelis jam ačiū?
– Negalime piktnaudžiauti Dievo gailestingumu, nes ir Dievas negali atleisti nuodėmių nesigailinčiam nusidėjėliui. Katalikų Katekizmas sako: „Nusidedant stiprėja polinkis nusidėti. Tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga.“
Pokario metų popiežius Pijus XI sakė, jog didžiausia XX a. nuodėmė yra nuodėmės prasmės praradimas.
Laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės. Laisvė neduoda teisės sakyti ir daryti, ką tik nori. Sąžinė įgalina prisiimti atsakomybę už atliktus veiksmus. Kompromisai su sąžine priveda prie veidmainiško elgesio gyvenime. Popiežius Jonas Paulius II skelbė, jog „istorijoje neretai pasitaiko, kad, veikiant įvairiems veiksniams, daugelio žmonių moralinė sąžinė daugiau ar mažiau ilgesniam laikotarpiui rimtai aptemsta. Ar tiesa, kad šiandieniam žmogui gresia sąžinės užtemimas? Pernelyg daug ženklų rodo, kad mūsų laikais tokio užtemimo išties esama. Atkurti teisingą nuodėmės pajautą yra pirmasis kovos su didele dvasine krize, slegiančia mūsų laikų žmogų, būdas.“
– Bažnyčia pasisako prieš abortus, kontracepciją. Argumentas labai stiprus, apie dievišką gyvybės prigimtį. Tačiau pasaulietinė opinija pateikia emociškai jaudinantį argumentą: pažiūrėkite, kiek kenčiančių alkoholikų, narkomanų vaikų, kuriais silpna valstybė pasirūpinti neišgali. Kaip, jūsų manymu, reikėtų spręsti šią dilemą?
– Pasaulinio garso kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno tėvas Johanas van Beethovenas buvo alkoholikas. Jeigu kompozitoriaus mama Maria Magdalena van Beethoven būtų pasidariusi abortą, nes pastojo nuo alkoholiko, tai žmonija būtų netekusi nuostabaus kompozitoriaus.
Valstybė turi pasirūpinti, nes tokia valstybės pareiga, kad kiekviena mama galėtų drąsiai gimdyti vaikelį ir jam būtų užtikrintas soti ir saugi vaikystė.
Sunkiai pragyvenantys ir net priklausomybių palaužti žmonės turi lygiai tokią pat teisę susilaukti vaikučių kaip ir saugios šeimos. Kūdikėlio Jėzaus gimimas skurdžiame Betliejaus tvartelyje liudija, kaip yra svarbi žmogaus gyvybė. Keista, kad tokias civilizacijos aukštumas pasiekusiame pasaulyje vis mažiau vietos atrandama kūdikio gimimui.
Juk abortus daro labiau pasiturinčių šeimų moterys nei skurdžiau gyvenantys. Ypač gaila mergaičių, po kurių širdimis ima spurdėti nelaukta ir nemylima gyvybė, kai problemą labiau sukelia jaunuolių neatsakingumas ir jų tėvų nekrikščioniškas auklėjimas. Jokios dilemos nebūtų, jeigu nevaisingos šeimos padarytų didžiadvasišką žingsnį: įsivaikintų vienišus vaikučius. Tuomet į šias šeimas ateitų tikros Kalėdos.
