Kartu D.Ibelhauptaitė stebisi, kad geriausiai jos režisuotą Piotro Čaikovskio operą suvokia tie, kurie subrendo bei ilgokai pagyveno Sovietų Sąjungoje ir kuriems tai gali kelti skaudžių prisiminimų. Jaunesni žiūrovai, tą pasaulį matę tik vaikystėje ar žinantys tik iš istorijos vadovėlių ir pasakojimų, ironijos persmelktos kūrinio interpretacijos nelabai priima.
Žvilgsnis į praeitį neatsiejamas nuo politikos
„Rusų rašytojas Antonas Čechovas tvirtino: reikia visą gyvenimą nugyventi, kad iš savęs išgyvendintum vergą. Apie praeitį būtina galvoti ir kalbėti objektyviai, kad galėtum augti, – 15min.lt sakė režisierė. – Mums pritrūksta galimybės užmegzti dialogą šia tema. Štai Oskaras Koršunovas pastatė „Mirandą“ (šis spektaklis sukurtas pagal Williamo Shakespeare'o dramą „Audra“, bet jo veiksmas vyksta lietuvo – sovietų inteligento bute – red. past.). Mes ne atsitiktinai pasirinkome sovietmetį – dėl noro pradėti diskusiją.
Kol žmonės žiūri spektaklius, puikus laikas atvirai kalbėtis, o ne neigti ar kaltinti. Nesame išdiskutavę, kokius randus sovietmetis paliko. Dvasiniai randai yra gilesni nei trėmimai. Jau kelios kartos pasikeitė, bet nediskutuojame. Jei tai bus tabu, nepasimokysime iš praeities, yra pavojus viskam pasikartoti. Kai pūlinys susprogęs, išvalytas, išsirėkta, gali prasidėti gijimas. Mes ano laiko dar neįvertinome, nepriėmėme. Dalis visuomenės jį glamūrizuoja: „buvo fantastika“, kita dalis šaukia: „košmarai“.
„Komunalkės“ iš savęs neišgyvendinsime, nesvarbu, kokiais ferariais važinėsime. Telieka susitaikyti su praeitimi ir žiūrėti į ją objektyviai, iš jos pasijuokti. Kai sugebėsime pažvelgti iš šalies, neįsiskaudinę, pagysime.“
D.Ibelhauptaitė pripažįsta, kad jai, daugiau nei du dešimtmečius gyvenančiai užsienyje – Maskvoje, Londone, Los Andžele, lengviau į praeitį pažvelgti iš šalies. Neišlaikant distancijos galima perdėm persiimti sovietmetį, tremtį patyrusių tėvų skausmu. „Jie tai iškentė, kad mes galėtume gyventi kitokiame pasaulyje. Geriausia dovana jiems – gyventi kitaip, o ne praeityje. Turiu moralinę teisę taip sakyti – mano šeima irgi nukentėjo nuo SSRS. Mama buvo ištremta ir dėl to visą gyvenimą sirgo. Tremtis jai paliko neišdildomą žymę. Dėl to štampo negalėjo dirbti universitete, tik vaikų darželyje, nors studijas baigė būtent Sibire.“
Anot menininkės, mums sunku apie sovietmetį kalbėti neužgriebiant politinių aspektų. Pavyzdžiui, net televizijai rodant seną komediją, kurioje vaidina visuotinai pripažinti aktoriai ir kurioje subtiliai išjuokiamas buvęs režimas, įsiplieskia diskusija apie ideologinę propagandą.
„Turime nagrinėti žmogiškus santykius be politikos – ne kiek kas dešrų tada suvalgė, o ką reiškė išmokti gyventi, išgyventi ir išlikti žmogumi, kokios buvo vidinės vertybės, – teigė pašnekovė. – Kai pagalvoju apie tarybinę architektūrą, ima siaubas. Namai tęsdavosi kilometrą ir visi buvo vienodi. Jei grįždavai naktį, reikėdavo nuo galo atsiskaičiuoti savo laiptinę. O kai atsivežiau vieną scenografą, vaikščiodamas po Operos ir baleto teatrą jis fotografavo kiekvieną durų rankeną ir sofą. Jie gali pažiūrėti objektyviai, lyg mes į kokį baroką.“
Stebėdama auditoriją, režisierė įžvelgė paradoksą – šią kūrinio interpretaciją palankiau, su šypsena priima vyresni žmonės, prisimenantys sovietmetį ir galintys jausti daugiau nuoskaudų. 30-45 metų amžiaus žiūrovai, priešingai, jos nelabai supranta.
Iš carinės Rusijos – į sovietmetį ir Niujorką
Paklausta, kodėl nusprendė XIX a. pradžioje parašytos poemos ir to paties amžiaus pabaigoje sukurtos operos herojus apgyvendinti SSRS, režisierė patikino, kad sovietmetis buvo jiems tinkamiausias laikas. „P.Čaikovskis bijojo, kad kūrinį apie jaunų žmonių gyvenimą atliks nusipelnę artistai, – aiškino pašnekovė. – Ši poema geriausiai atitiko jo gyvenimo istoriją – viena įsimylėjusi studentė rašydavo jam laiškus, bet, būdamas gėjus, nežinojo, kaip atsakyti.
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Dalia Ibelhauptaitė, Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas |
Kartą Anglijoje pastačiau šią operą lyriškai, istoriškai – buvo dangus, kaimas, ilgos suknelės – ir supratau, kad „Onegino“ nepadariau. Personažai yra žiauriai šiuolaikiniai. Tai – istorija apie mergaitę, kuri nepritampa savo aplinkoje, šeimoje, nes yra kitokia – skaito knygas, svajoja, fantazuoja, o turi gyventi buitinėje realybėje. Reikėjo visuomenės, kur žmonės gyvena klaustrofobiškai. „Oneginui“ tiktų Indija, kur nieko nėra privataus, visi viską apie tave žino ir turi nuomonę, kaip reikia elgtis.
Iškart buvo aišku, kad tai turi būti gyvenimas „komunalkėje“, kur penkios šeimos įsikūrusios dešimties kambarių bute ir turi du tualetus. Maskvoje spėjau pati paragauti tokio gyvenimo. Košmaras, kai esi priverstas gyventi su žmonėmis, kurių nepažįsti, kurie tau nepriimtini, bet kuriuos kiekvieną rytą turi matyti su chalatais, dalintis su jais virykle, puodais ir lentynomis. „Oneginas“ pasakoja apie kitokį žmogų visuomenėje, kuri jį atstumia.“
D.Ibelhauptaitės pastatyta opera, lapkričio pabaigoje-gruodžio pradžioje vėl grįžtanti į sceną, žiūrovus nukelia į praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio Rusijos provincijos miestą, seną namą, paverstą komunaliniais butais ir virtusį tikru žmonių skruzdėlynu. Šio namo siela – bazės vedėja Larina, užauginusi dukras Tatjaną ir Olgą. Į svečius renkasi bazės darbuotojai – kolektyvas už įvykdytą penkmečio planą gavo apdovanojimą. Švęsti susirenka visi gyventojai, tik Tatjana pasinėrusi į romaną.
Olgos sužadėtinį jauną poetą Lenskį atlydi ką tik iš Paryžiaus atvykęs bičiulis – emigrantų sūnus Eugenijus Oneginas. Jis sukelia didžiulį susidomėjimą, todėl pasijunta nejaukiai ir stengiasi išvengti bendravimo. Lenskis negali atitraukti akių nuo Olgos, todėl svečiui lieka vestis pasivaikščioti kukliąją Tatjaną. Ši, vos pamačiusi svetimšalį, taip įsimyli, kad vėliau savo aistrą išlieja laiške.
Į laišką Oneginas atsako viešai, stebint kaimynams, ir pabrėžtinai šaltai – jis nesąs sutvertas nei vedyboms, nei šeimai. Tatjana išgyvena nepakeliamą gėdą ir pažeminimą. Tatjanos vardadienio šventėje Larina vis dar kupina vilčių suporuoti ją su Oneginu, bet šis iš keršto ima flirtuoti su Olga. Lenskis bičiulį iškviečia į dvikovą. Iš kaimynų parūpinto vogto pistoleto paleistas šūvis pakerta išduotą kavalierių.
Po dešimtmečio Oneginas atvyksta į madų pristatymą Niujorke ir sutinka muziejaus savininką, meno kolekcininką Greminą su žmona – Tatjana, kuri virtusi aristokratiška dama. Moteris į susitikimą reaguoja be emocijų, tuo metu Oneginą užvaldo troškimas ją susigrąžinti. Tatjana stebisi, kodėl buvęs mylimasis tik dabar ja susižavėjo, ir nusprendžia likti ištikima savo vyrui.
Mes „komunalkėje“ nebegalėtume gyventi
Dairydamasi Tatjanos mamos – gerbiamos, pasiturinčios aristokratės atitikmens sovietinėje visuomenėje D.Ibelhauptaitė iškart pagalvojo apie pramoninių prekių bazės direktorę. Kadaise prašmatnus namas, priklausęs Larinos šeimai, paverstas „komunalke“. Moteriai su dukromis buvo palikti tik pora mažų kambarių, o į kitus atkraustytas būrys svetimų žmonių. Bet Larina, užuot dėl to raudojusi, sugebėjo prasimušti ir tapti bazės direktore.
Paryžietis Oneginas tokiai visuomenei pasirodė esąs „kitoks“ – panašiai, anot D.Ibelhauptaitės, vilniečiai reaguotų gatvėje išvydę marsiečius. „Pamenu, pirmą tikrą amerikoną pamačiau būdama 16 metų. Nepamenu nei jo veido, nei drabužių, tik kaip kvepėjo. Oneginas su akiniais nuo saulės, prisikvėpinęs Tatjanai sukėlė panašų įspūdį. Jis buvo svajonių žmogus, nes buvo kitoks. Bet „komunalkėje“ buvo ir žmonių, kurie užsieniečių nekentė.
„Kai pūlinys išvalytas, išsirėkta, gali prasidėti gijimas. Mes ano laiko dar nepriėmėme. Dalis visuomenės jį glamūrizuoja: „buvo fantastika“, kita dalis šaukia: „košmarai“
Tatjana šioje aplinkoje, režisierės žodžiais, buvo visiškas outcast (angl. atstumtoji). „Dvasingumas rusų kultūroje – itin svarbus, bet „komunalkėje“ už tai, kad skaitai knygas, niekas negerbs. Ją supranta ir myli nebent močiutė, įskiepijusi jai inteligentiškumą. Olga – šiuolaikinis produktas, visa į mamą, be vidaus. Ji anksti suprato: kuo gražesnę krempleno suknelę turėsi ir kuo dažniau pasidažysi tos pačios spalvos kaip visi lūpdažiu, tuo bus geriau.“
Tragiškiausiu operos epizodu D.Ibelhauptaitė vadina sceną, kuomet Oneginas atstumia Tatjaną, – ne dėl to, kad sutrypė jos meilę, svajonę ir tikėjimą žmonėmis, o dėl to, kad padarė tai viešai, kieme, stebint viską matantiems ir viską žinantiems kaimynams. „Gimiau ir užaugau šimtabutyje. Vienas didžiausių mano gyvenimo siaubų būdavo ėjimas nuo laiptinės iki mašinos, kai matai, kad pirmo aukšto gyventojai prilipę prie langų, kiti sėdi ant suoliukų, išėję tarytum parūkyti ar šunis pavedžioti“, – prisiminė pašnekovė.
Jos manymu, mes nebemokėtume taip gyventi – į vieną butą sukišti 30 žmonių sudraskytų vienas kitą, o anuomet, gyvendami kaip skruzdėlyne, turėjo nugludinti kampus ir išsitekti.
Režisierė užgriebia ir emigracijos temą. Operos pabaigoje jai norėjosi perkelti Tatjaną į kitą erdvę ne tik fizine ir turtine, bet ir emocine prasme. Niujorke dvasinga knygų skaitytoja, kurią visi laikė kvailele, tampa ta, kuria visi seka. „Tačiau iš Tatjanos „komunalkė“ nedings, nesvarbu, kur ji bus. Galime būti pasaulio dalimi, gyventi demokratijoje ir apsimesti, kad praeities nebuvo. Bet „komunalkės“ iš savęs neišgyvendinsime, nesvarbu, kokiais maseračiais ar ferariais važinėsime. Telieka susitaikyti su praeitimi ir žiūrėti į ją objektyviai, iš jos pasijuokti. Kai sugebėsime pažvelgti iš šalies, neįsiskaudinę, pagysime.“
D.Ibelhauptaitei norėjosi atgaminti prieš keletą dešimtmečių buvusį gyvenimą be „aš palaikau baltus, o aš – raudonus". Tam ji pasitelkė net kvapą – scenoje įrengtoje virtuvėje čirška lašiniai su svogūnais. Žiūrovus šis kvapas iš pradžių trikdo, bet galiausiai dauguma pripažįsta, kad būtent jis geriausiai perkelia į buvusius laikus.
