Skatindamas šalies kultūros įstaigų darbuotojus ieškoti savo darbe naujų pokyčių ir inovacijų, VšĮ „Ateities visuomenės institutas“ Vilniuje surengė mokymus aktyviausiems Lietuvos savivaldybių muziejų, bibliotekų ir kultūros centrų darbuotojams. Mokymus vedė inovacijų ir kūrybingumo ekspertas iš Norvegijos – dr. Federico Lozano, sutikęs pasidalinti pagrindiniais pastebėjimais bei įžvalgomis.
– Jūsų ekspertinė sritis – inovacijų procesas, taikomas daugelyje Norvegijos institucijų. Kaip kūrybingumą ir inovacijas skatinantis metodas galėtų būti taikomas būtent kultūros įstaigose?
– Mano didžiausias rūpestis ir tyrimų sritis – būdai, kaip pakeisti žmonių elgesį. Tai apima ne tik kultūros įstaigų darbuotojus, bet ir žmones, kurie jose lankosi, arba atvirkščiai – nesilanko, bet galėtų. Savo metodologijoje remiuosi holistiniu požiūriu į inovacijų procesą – labai svarbu pažinti ne tik siaurą kultūros darbuotojų ratą, bet ir pačią visuomenę, kuri mus gali labai daug ko išmokyti.
Mano didžiausias rūpestis ir tyrimų sritis – būdai, kaip pakeisti žmonių elgesį
– Nuo ko reikėtų pradėti pasiryžus pokyčiams?
– Pamatinis dalykas – pasistengti suprasti, kodėl žmonės elgiasi taip ir ne kitaip. Įprastai žmonės daro klaidą, remdamiesi tik savo išankstinėmis prielaidomis, kodėl žmonės lankosi arba nesilanko kultūros įstaigose.
Prieš pradedant bet ką keisti, svarbu išsiaiškinti susiklosčiusios situacijos tikrąsias priežastis. O tai užima daug laiko, kurio reikia ir bendravimui, ir stebėjimui. Negalima pasitikėti ir vien tuo, ką žmonės teigia patys apie save – tai yra tik jų subjektyvi nuomonė, kurią gali lemti įvairios aplinkybės. Tik išgryninę tikrąsias elgesio priežastis galime ieškoti sprendimų, kaip keisti visuomenės požiūrį ir elgesį.
Vienas iš pavyzdžių – man teko su studentų grupe tirti vieną Norvegijos miestelio biblioteką, kuri siekė pritraukti daugiau bendruomenės, todėl sukūrė vaikų žaidimų erdvę. Deja, kažkodėl vaikai nenorėjo ten žaisti ir vengdavo lankytis jiems skirtoje erdvėje. Tyrimą atliekantys studentai pabandė žaisti kartu su mažaisiais pritūpę ten, kur tarp stalų landžiodavo vaikai. Ir tik tuomet pastebėjo, kad stalų apačioje kažkas buvo pripiešęs baisių piešinių, kuriuos matydavo tik mažiausieji bibliotekos lankytojai ir, suprantama, išsigąsdavo. Uždažius piešinius žaidimų erdvė iškart tapo lankomesnė. Iš to svarbu pasimokyti, kad, norint suprasti tikrąsias priežastis, reikia pažvelgti į situaciją vaikų akimis, iš jų perspektyvos.
– Akivaizdu, kad tiek su kultūros darbuotojais, tiek su visuomene tenka dirbti lygiagrečiai. Kaip tai suderinti?
– Visuomet rekomenduoju pirmiausia suburti komandą iš labai skirtingų žmonių – kultūros įstaigos darbuotojų, ekspertų iš šalies, bendruomenės atstovų. Tada jiems iškelti užduotį – drauge išsiaiškinti poreikius, ką iš tiesų reikėtų keisti, ir kartu ieškoti sprendimų.
Labai geras metodas yra kolektyvinė kūryba (angl. co-creation). Rengiamų kūrybinių dirbtuvių metu kuriami labai nesudėtingi prototipai, naudojant paprastas medžiagas – plastiką, popierių, „Lego“ kaladėles ar plastiliną.
Atliekant užduotį, iš skirtingos aplinkos asmenų suburta grupė patiria, ką reiškia judėti viena linkme, tačiau supranta tai iš labai skirtingų perspektyvų, turi skirtingas nuomones ir pasiūlymus.
Žinoma, tai turi būti realios užduotys, skirtos spręsti labai konkrečias problemas. Tuomet kartu sukurtas idėjas galima taikyti praktiškai.
- Kokie didžiausi iššūkiai dirbant su tokiomis grupėmis?
- Suaugę tampame labai susikaustę, nes mums nuolat kartojama, jog žaidimai – tik vaikams ir tai neproduktyvi veikla. Žmonės, vedantys kolektyvinės kūrybos užsiėmimus, labai gerai žino, kad būtent žaismingumas yra pagrindinis variklis, lemiantis naujų idėjų gimimą. Nuolat rūpinantis „ką apie mane pagalvos kiti“, neįmanoma rasti inovatyvią idėją.
Žmonės, vedantys kolektyvinės kūrybos užsiėmimus, labai gerai žino, kad būtent žaismingumas yra pagrindinis variklis, lemiantis naujų idėjų gimimą
Būtent tokią įtemptą atmosferą galima pastebėti kultūros darbuotojams skirtame įprastame seminare, kur visi stengiasi atrodyti labai rimti ir protingi, įtariai žvilgčioja vieni į kitus. Įtampa tikrai nesukuria kūrybingos aplinkos. Jei žmonėms vis dėlto pavyksta peržengti per save – imti piešti, šokti, dainuoti – tai ir yra tas kritinis taškas, kai kyla naujos idėjos.
Man yra tekę vesti kūrybines dirbtuves JAV, Silicio slėnyje, kur dalyvavo daugiausia amerikiečiai. Jie – kiek kitokios kultūros žmonės, įpratę garsiai kalbėti, juoktis, reikšti savo nuomonę, tad tokią auditoriją išjudinti labai lengva. Visiškai kitokioje aplinkoje gyvena Rytų Europos ar Skandinavijos žmonės, kurie yra labai užsisklendę, tylūs ir labiau intravertai. Su tokiais dalyviais trunka gerokai ilgiau, kol jiems pavyksta atsiskleisti. Kad žmonės imtų patogiau jaustis tarpusavyje ir galėtų kartu kurti, užsiėmimas gali užtrukti ir 6, ir 8 valandas.
- Ar įmanoma pakeisti nuomonę ir požiūrį žmonių, kurie savo srityje dirba daugybę metų ir yra įsitikinę, kad tik jie geriausiai išmano darbą bei pažįsta bendruomenę?
- Žinoma, tačiau pirmiausia reikia suprasti, kad pokyčių per vieną dieną ar kelias valandas nesulauksi – to reikia siekti palaipsniui. Antra – tai metodika, vadinama „suklysti anksčiau, kad pasisektų greičiau“. Tai reiškia, kad būtina padrąsinti žmones nebijoti suklysti. Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių žmonės vengia kažką keisti savo gyvenime – baimė, jog nepasiseks. Tokiu atveju reikėtų pradėti nuo mažų projektų.
Kuo žmonės mažiau bijo nesėkmės, nes jau yra tai patyrę ir žino, kaip tvarkytis, tuo daugiau įgyja pasitikėjimo savimi ir tvirčiau jaučiasi. Labai svarbu, kad kai tik darbuotojai pajaučia savo galimybes kažką sukurti – tai paskatina jų įsitraukimą į darbą ir motyvaciją.
- Dažnai susiduriama su situacija, kai žmonės, norintys kažką keisti, degantys entuziazmu, susiduria su nepalankiu kolegų požiūriu ir galiausiai pasiduoda. Ar tokia rizika yra valstybinių įstaigų darbuotojų kolektyvuose?
- Šis konfliktas egzistuos visada. Yra žmonių, kurie niekada nepasikeis ir nesiims kurti, tačiau negalima ir juos versti kažką daryti. Viskas priklauso nuo tų, kurie meta iššūkį.
Norvegijoje mes manome, kad socialiniai ir kultūriniai pokyčiai nebūtinai turi ateiti iš valstybinių institucijų iniciatyvos. Svarbios socialinės inovacijos – kai tu gali suburti bendraminčių ratą ir padaryti nors ir nedidelį pokytį labai siauroje srityje. Norvegijoje labai dažnai socialinės inovacijos kyla iš visuomenės – tikiu, kad tai įmanoma ir Lietuvoje.
- Kaip paskatinti gyventojus aktyviau dalyvauti kultūrinėje veikloje?
- Visada pradedu nuo empatijos: reikia skirti nemažai laiko, kad pavyktų suprasti, kodėl žmonės taip elgiasi. O ilgamečiai kultūros įstaigų vadovai klysta, manydami, kad apie savo darbuotojus jau viską žino. Vyrauja įsitikinimas, kad mažesniuose miesteliuose gyvenantys ir kultūrine veikla nesidomintys gyventojai yra neišsilavinę ar linkę viską ignoruoti, kad verčiau renkasi alkoholinius gėrimus ir atitinkamas pramogas. Vis dėlto, kiekvienu atveju turi būti gilesnė, fundamentali priežastis, kodėl jie taip elgiasi. Kodėl jauni žmonės verčiau renkasi gerti alų, o ne eiti į vietos muziejų – galbūt tiesiog dėl to, kad dauguma muziejų yra labai nuobodūs. O jie tikrai tokie yra reikia nebijoti tai pripažinti. Tuomet kultūros įstaigos vadovui teks pasukti galvą, kas galėtų sudominti maždaug 35 metų amžiaus kaimo gyventoją atvykti į muziejų – ir tai jau bus pirmas žingsnis sprendimo link.
- Jus pakvietusio VšĮ „Ateities visuomenės instituto“ vykdomas projektas apima regionuose suformuotą savivaldybių kultūros įstaigų tinklą, kurį sudaro vietos bibliotekos, muziejai ir kultūros centrai. Kokį svarbiausią patarimą norėtumėte duoti entuziastingiems šių įstaigų darbuotojams?
- Norėčiau palinkėti, kad iš pradžių būtų suburta nedidelė kelių žmonių komanda, kuri imtųsi mažų kūrybiškų pokyčių savo aplinkoje, kad tie pokyčiai virstų vietos sėkmės istorijomis. Tuomet ir kiti galės mokytis iš sėkmingos patirties ir sekti jų pavyzdžiu. Jei apie pokyčius dėstys svetimas ekspertas – vietos žmonės juo nepasitikės, tačiau pamatę, kad kažkam iš savųjų, dirbančių tokį patį darbą, pavyko – tai bus tikras paskatinimas.
Inovacijų ir kūrybingumo ekspertas dr. Federico Lozano Lietuvoje lankėse pakviestas dalyvauti projekte „Regionų savivaldybių kultūros įstaigų kompetencijų ugdymas paslaugų modernizavimo, kūrybos inovacijų diegimo ir erdvių įveiklinimo srityse“, finansuojamame 2009-2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo Lietuvos Respublikos lėšomis, projektą įgyvendina VšĮ Ateities visuomenės institutas.
