 |
| Prof. Viktorija Daujotytė. |
„Liūnė Sutema – viena ryškiausių vadinamųjų Bežemių kartos neornamentuotos generacijos poetė. Bet tai būtų labai bendras apibūdinimas. Tai viena subtiliausių, viena meistriškiausių poečių, tos pačios kartos kaip Lietuvoje kūrusi ir rašiusi Janina Degutytė“, – BNS sakė V.Daujotytė.
„Tai prarastos žemės, prarasto pasaulio, reiškėja. Vienas iš jos savičiausių dalykų buvo tai, kad savosios žemės praradimą, savosios kultūros nutolimą ji bandė įveikti pastanga įveikti svetimumą ir formulavo įdomią tezę “nebėra nieko svetimo„. Manau, kad ši jos formuluotė dabartiniame pasaulyje apskritai įgyja naują reikšmę“, – kalbėjo Vilniaus universitete dėstanti lietuvių literatūros tyrinėtoja.
„Jie tiesiog yra atskiri žemynai ir Liūnės Sutemos unikalumas ir yra tas atskiras jos poezijos žemynas“, – kalbėjo V.Daujotytė.
Pasak jos, negalima kalbėti apie L.Sutemos poezijos ryškesnę įtaką kitiems kūrėjams, nes „tokie unikalūs, atskiri poezijos reiškiniai, tokie poetai yra sunkiai perimami“.
„Jie tiesiog yra atskiri žemynai ir Liūnės Sutemos unikalumas ir yra tas atskiras jos poezijos žemynas“, – kalbėjo V.Daujotytė.
„Ji buvo gana vienišo, atskiro žmogaus tipas. Jau tada kai jai buvo paskirta nacionalinė kultūros ir meno premija, buvo tikėtasi kad ji atvažiuos į Lietuvą, bet ji neatvažiavo ir yra savaip pasiteisinusi, kad jos Lietuva taip ir liko jos sąmonėje ir ji to vaizdo jau negali savy pakeisti ir netgi savaip bijo jį prarasti“, – sakė V.Daujotytė, paklausta, koks buvo Liūnės Sutemos santykis su Lietuva.
Liūnė Sutema, kurios tikrasis vardas – Zinaida Nagytė-Katiliškienė, mirė trečiadienį savo namuose Lemonte sulaukusi 85-erių metų.
Poetė gimė Mažeikiuose, tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus, ir nuo 1949 metų iki šiol gyveno Jungtinėse Valstijose.
Kūrybą JAV lietuvių spaudoje spausdinusi Liūnė Sutema priklausė vadinamajai bežemių, neornamentuotos kalbos kartai. Ji išleido poezijos rinkinius „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972), „Graffitti“ (1993).
Anot kritikų, poetės kūryboje istorinė savimonė atsiskleidė per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį.
1981 metais pasirodžiusiame rinkinyje „Vendeta“ svarbiausia tapo mirties ir gyvenimo prasmės problema, kuri svarstoma kaltės ir atleidimo kontekste. 2006 metais Liūnė Sutema dar išleido poezijos rinkinį „Tebūnie“.
Poetė 2007 metais buvo apdovanota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.
