72-uosius metus einančią moterį pakirto insultas.
Paskutiniuosius keletą metų B.Vilimaitė gyveno savo gimtinėje Lazdijų rajone. Avižienių kaime ji buvo įsigijusi butą.
Į Dzūkiją iš Vilniaus moteris persikėlė prieš penketą metų – po to, kai palaidojo sunkia liga sirgusį vienturtį sūnų. Anksti išsiskyrusi su buvusiu vyru, iš artimų giminių moteris paskutiniu metu teturėjo sūnėną – brolio sūnų Darių Vilimą.
Rašytojos mirtį šeštadienį patvirtino Lazdijų rajono savivaldybės Šlavantų seniūnijos seniūnė Julija Maziukienė bei iki paskutinių akimirkų su B.Vilimaite artimai bendravusi Avižienių kaimo gyventoja Danutė Muliuolienė.
„Ketvirtadienį mes su Bite ir dar viena avižieniške važinėjome Alytaus rajone, rašytoja buvo prašiusi pavėžėti į ten. Kumečių kaime rašytoja ieškojo sodybos, kurioje gyvena tautodailininkas drožėjas. Tačiau jo neradome, ji pyktelėjo, kad nesiseka. O kai įsėdome važiuoti atgal, pastebėjau, kad jos veidas persikreipė, ji susmuko ant automobilio sėdynės“, – pasakojo D.Muliuolienė.
Pakeliui pasitikti greitosios pagalbos automobilio moteris sako važiavusi viršydama leistiną greitį.
Rašytoja užgeso šeštadienį, po pietų – apie 14 valandą 30 minučių.
Lazdijų ligoninės priėmimo skyriaus medikai skubiai susisiekė su Alytaus kolegomis ir rašytoja ketvirtadienį buvo paguldyta į Alytaus apskrities ligoninės Neurologijos skyrių.
„Penktadienio dieną su ja bendravau, jos būklė buvo sunki, tačiau moteris buvo sąmoninga, kalbėjo. Ypač buvo susirūpinusi bute likusiu šunimi. O šeštadienį ryte mane informavo, kad būklė pablogėjo, ji neteko sąmonės. Rašytoja užgeso šeštadienį, po pietų – apie 14 valandą 30 minučių“, – sakė artimai su B.Vilimaite paskutinius keletą metų bendravusi D.Muliuolienė.
Rašytoja Bitė Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. 1960–1964 m. studijavo Vilniaus universitete. Dirbo žurnale „Kinas“. Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“.
2003 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje „Papartynų saulė“ (2002 m.).
B.Vilimaitė yra laikoma ryškiausia lakoniškos novelės atstove. Jos novelėse galima įžvelgti daug iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų gyvenimo momentų, slepiančių kažkokią prasmę ar pamoką. B. Vilimaitės prozai būdingas lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas. Jos kūrybos pagrindinė tema – moteris ir jos likimas.
Gyvendama Lazdijų rajone, B.Vilimaitė atsidėjo kūrybai. Po sūnaus netekties atkakusią į kaimą rašytoją žavėjo provincijos ramybė. Moteris mėgo išeiti vedina šuniu pasivaikščioti po Avižienių gyvenvietę, noriai bendravo su čionykščiais žmonėmis.
Rašytoja neseniai užbaigė naujos knygos rankraštį, tačiau išleisti naują kūrinį sutrukdė staigi mirtis.
Pasak D.Muliuolienės, rašytoja neseniai užbaigė naujos knygos rankraštį, tačiau išleisti naują kūrinį sutrukdė staigi mirtis.
Pasak šeštadienio pavakarę kalbinto rašytojos sūnėno, kol kas dar nenuspręsta, kur bus pašarvota velionė. Amžino poilsio Bitė Vilimaitė atguls Vilniaus kapinėse, kur palaidotas jos sūnus.
Viena didžiausių dabarties Lietuvos prozininkių
„Ji buvo viena iš pačių įdomiausių, įžymiausių mūsų novelisčių, viena didžiausių mūsų dabartinių prozininkių“, – BNS sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas.
B.Vilimaitė buvo labai talentingas, uždaras žmogus, ji sovietmečiu atvertė itin svarbų puslapį lietuvių prozoje, sako rašytoja ir literatūrologė Vanda Juknaitė.
„Bitė, sakyčiau, atvertė lietuvių prozoje tokį puslapį sovietmečiu, kokį savo laiku nepriklausomoje Lietuvoje atvertė Žemaitė. Išėjusi iš tos visuomeninės problematikos, iš to žmogaus be privataus gyvenimo sovietmečiu – juk buvo toks laikas – ji sugebėjo pradėti kalbėti iš žmogaus, kuris turi tą privatų, asmenišką gyvenimą, ir tas žmogus dažniausiai buvo moteris“, – BNS sakė V.Juknaitė.
Bitė, sakyčiau, atvertė lietuvių prozoje tokį puslapį sovietmečiu, kokį savo laiku nepriklausomoje Lietuvoje atvertė Žemaitė.
Pasak rašytojos, B.Vilimaitė labai skyrėsi nuo savo amžininkų – prozininkų Juozo Apučio, Romualdo Granausko ir kartais likdavo šešėlyje dėl kitoniškos savo kalbos.
„Aš vis dėlto mokiausi iš Bitės, labai daug ką išmokau, jaunystės, studijų metais. Paskui man buvo įdomu eiti savo keliu, bet buvo tam tikras etapas tais metais labai ryškios, asmeniškos kalbos, to trumpo sakinio. Jos maža novelė labai daug pasakydavo“, – sakė V.Juknaitė.
Ji pastebėjo, jog B.Vilimaitė buvo itin uždara ir nemėgo bičiuliautis su kitais rašytojais.
„Bitė neturėjo bičiulių – ji buvo ta katė, kuri vaikšto pati viena. Ji buvo kietas, uždaras, santūrus žmogus, gal ir besiskiriantis nuo savo kūrinių veikėjų, jų kalbos. Ji visą gyvenimą gyveno labai uždarai“, – sakė V.Juknaitė.
