Lietuvos klasikinės muzikos pasaulyje atsiradai staiga, kaip meteoritas. Visad kildavo klausimas, kaip tu taip sklandžiai ir lengvai susiorganizuoji savo albumų leidybą ir koncertus – Lietuvoje ir užsienyje. Atrodo, kad itin sėkmingai įkūniji kiekvieno lietuvio svajonę: gyventi čia, o tai, kas miela širdžiai daryti dar ir užsienyje.
– Tokia mano profesija: jei nutariau būti koncertuojančiu atlikėju, tai negaliu galvoti, kad grosiu tik Lietuvoje. Keli koncertai per metus – tai būtų beveik nieko. Muzika yra universali kalba, todėl reikia mąstyti globaliai. Nuo paauglystės susidūriau su pasauliu: dalyvavau tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, mokiausi užsienyje (Varšuvos F. Šopeno muzikos akademijoje ir Džuliardo mokykloje (The Julliard School) Niujorke - aut. past.). Tad pasaulio pojūtis neatėjo per vieną dieną. Pamenu, net pačioje studijų pradžioje, Lietuvoje, nuolat klausiausi, kaip groja geriausi pasaulio atlikėjai. Daug mokiausi iš tų, kurie man buvo artimi. Todėl viskas susidėliojo natūraliai.
Tai ir koncertuoti „Carnegie Hall“ Niujorke arba Berlyno filharmonijos koncertų salėje buvai pakviestas taip, tiesiog labai paprastai?
– Žmonės mato tik paviršių. Todėl atrodo, kad viskas labai lengvai gaunasi. Muzikanto kelias – labai sunkus darbas. Ir kalbu ne tik apie talentą. Kai kurie žingsniai nepavyksta ir iš pirmo, antro karto... Bet nereikia nukabinti nosies, nors nusivylimų daug. Sutikau ne vieną muziką, galintį groti bet kurioje pasaulio salėje. Ir žiūrovai būtų sužavėti. Bet jiems nesusikostė karjera. Po kelių nesėkmių nuleido rankas, pakeitė profesiją...
Štai pavyzdys. Prieš porą metų mano kolega Gabrielius Alekna iš vieno festivalio atvežė įrašą: štai, paklausyk. Nepasakė, kas groja. Žinojo, kad esu priekabus, todėl jam buvo įdomi mano nuomonė. Paklausiau ir nustebau sužinojęs, kas tas atlikėjas. Nepatikėsite, bet tas žmogus – teisininkas. Kadaise buvęs profesionalus pianistas, vėliau pasirinko kitą kelią. Jis savo malonumui kartą per metus nuvažiuoja į prestižinį festivalį ir pagroja solinį koncertą aukščiausiame pasauliniame lygyje. Nors namuose net neturi pianino. Man tai nesuvokiama. Kaip tai įmanoma?!
O kodėl žmonės staiga keičia profesijas?
– Muzikantai privalo turėti storą krokodilo arba dramblio odą. Kad eitų, eitų ir nesustotų. Privalai būti pats savo fanas ir tikėti jėgomis bei talentu kas benutiktų. Žinoma, turi neprarasti sugebėjimo save vertinti kritiškai ir adekvačiai.
Tavo įvaizdis ir charizma labai stiprūs. Ar to pakanka, kad Lietuvos pianistas patektų į Londono ar Niujorko prestižines sales? O gal reikia groti kažkokį ypatingą repertuarą, stebinti virtuoziškumu? Ar pakanka ir geros vadybos?
– Pirmiausia – kokybė. Muzikantas privalo pademonstruoti lygį, atitinkantį tos salės publikos lygį. Londono Wigmor Hall grojau jau antrą kartą. Ten atranka – labai griežta. Salėje groja geriausiai reitinguojami pasaulio instrumentalistai. Kai praėjusiais metais ten organizavome tuomet jau tituluoto pianisto Miroslavo Kultyševo koncertą, jam nebuvo padaryta jokių išlygų! Siuntėme įrašus, pristatymą ir t.t. Jiems nepakanka to, kad M.Kultyševas groja visame pasaulyje su garsiausiais orkestrais.
Žinoma, labai svarbu, kaip pasirodysi, į tą salę patekęs. Man tikrai pasisekė. Dabar, atvažiavęs į Wigmor Hall po dviejų metų pertraukos, pamačiau artipilnę salę. Žymiai daugiau, nei pirmą kartą! Turint omeny, kad ši publika labai išsilavinusi, man tai buvo puikus įvertinimas.
Wigmor Hall – nepaprasta vieta. Čia vyksta po 14 koncertų per savaitę. Žinoma, kai kurie iš jų tiesiog edukaciniai. Neįtikėtini dalykai: jie turi programą „Screaming out loud“. Tai – dieninis koncertas, į kurį ateina mamos su kūdikiais. Tokiu būdu ir mamos nenutolsta nuo muzikos, ir kūdikiai pratinami nuo mažumės.
O kur tavo paslaptis? Juk nepakanka gimti vieną dieną su Mocartu, kaip tau ir susiklostė. Ar galima teigti, kad muzikas turi būti ne tik talentingas, bet svarbūs ir fiziniai dalykai: atlikėjas turi būti specifinių bruožų, manierų, jis turi būti telegeniškas ir fotogeniškas.
– Nuo to nepabėgsi. Juk koncertas – tai ne tik garsai. Žiūrovas stebi visumą. Pasirodymas prasideda jau įeinant į sceną. Pirmas įspūdis labai svarbus. Tačiau ne tik išorė lemia. Labai svarbu, kad klausytojas sukoncentruotų visą dėmesį į atlikėją. Yra muzikantų, kurie labai gerai pasiruošę, groja tiksliai, švariai, bet klaustis yra nuobodu. Jis gali puikiai atrodyti, ir tuo pat metu bus nuobodus.
Prieš savo rečitalį minėjai, kad labai svarbu išmanyti klausytojo psichologiją ir sumaniai dėlioti kūrinius.
– Yra keletas skirtingų strategijų. Manoji paprasta. Iš atskirų opusų aš tarsi sukuriu savo kūrinį. Man dažniausiai nėra priimtina paprasta schema, kai muzikas groja septynis S.Rachmaninovo preliudus iš eilės. Gal tai ir gerai, bet aš nemėgstu groti kūrinių urmu. Ir dabar, planuodamas naujausią programą, pirmoje dalyje sudėjau vokiečius – S.Bachą ir F.Šumaną. Antroje dalyje groju slavus – S.Rachmaninovą, kuris yra vėlesnis romantikas, F.Šopeną ir pabaigiu A.Skriabino sonata (jis – S.Rachmaninovo amžininkas). Žodžiu, vengiu tradicinio nuoseklumo. Kitas svarbus dalykas: S.Rachmaninovo dalį sudėliojau iš visiškai skirtingų kūrinių. Tarpusavyje tie trys kūriniai taip įdomiai susišaukė, kad žmonės, kurie labai gerai nežinojo šios muzikos, vėliau stebėjosi: „Rachmaninovas labai patiko, o kas čia per kūrinys?“. Supratau, kad jie nusprendė, jog tie trys kūriniai yra kaip vienas.
Sakai, kad mokeisi iš meistrų. O ko galima išmokti klausantis? Tai yra vaikiškas beždžioniavimas, mėgdžiojimas, kol pajunti savą pagrindą po kojomis?
– Atlikėjas tam tikra prasme yra muzkos valdovas. Kiekvienas tai daro savaip. Mano supratimu, muzikoje yra keli svarbūs elementai. Tai – laikas, jo valdymas (kokiu laiku spaudžiamas klavišas), ir garsas (kokiu garsumu, kokia spalva skamba garsas). To ir mokiausi. Iš pradžių tai buvo bandymas mėgdžioti. Kūrinius išklausydavau daugybę kartų, todėl tų žmonių maniera ir kai kurie grojimo elementai tarsi apsigyvendavo manyje. Matydavau, kiek man dar trūksta iki jų. Vėliau, kai sukaupiau patirties, pradėjau elgtis atvirkščiai: tą patį kūrinį stengdavausi atlikti savaip, neklausant ir vengiant kitų įtakos. Ir apskritai, brandus atlikėjas stengiasi rinktis kūrinius ne pagal tai, kas juos groja, o pagal tai, kas jam artima. Aš noriu eiti savo keliu. Juk sakoma: jeigu eini kito pėdsakais, tuomet nepalieki savųjų.
Bet kurioje gyvenimo srityje pilna niekšų ir intrigantų. Tu nuolat sakai, kad muzikui reikia turėti storą odą, vien talento ir profesionalumo nepakanka, kad tave įvertintų. Ką turi omeny?
– Muzika yra ta erdvė, kur geriausia plisti intrigoms. Menas yra nepasveriamas dalykas kokybės prasme, tai – estetinė kategorija. Jei instrumentalistas ateis ir gros dviem pirštais, visai neprofesionaliai ir neįdomiai, kažkas juk vis tiek pasakys, kad genialu. Ir to bus neįmanoma objektyviai paneigti. Nes čia nėra objektyvių kriterijų. Todėl vienam gali patikti viena, kitam – kitka. Štai kodėl prireikia dramblio odos, kad atlaikytum blogus srautus. Ypač dabar, atsiradus internetui, labai lengva pasakyti ką nors labai bloga neatsakant už savo žodžius. Tai išlaisvina vaizduotę, o ji panaudojama ne visuomet geriems tikslams. Neigiama energija yra labai produktyvi. Tenka atlaikyti ir ją.
Vienas iš neigamų karjeros aspektų – prieš metus išsiskyrėte su kolega pianistu Dariumi Mažintu, nors abu darėte labai teigiamą darbą, sudominote klasikine muzika tūkstančius moksleivių. Atrodė, kad kvėpuojate vienu ritmu.
– Nepavadinčiau to neigiamu aspektu. Iš tiesų per tuos metus nuo „Naujosios muzikų kartos“ įkūrimo kartu buvo padaryta daug gerų darbų, įsimintinų koncertų ir edukacinių programų. Tačiau skirtingos vertybės ir pasaulėjauta lėmė šį posūkį, ir manau, kad tai tik į gerą. Darbas mūsų organizacijoje nėra lengvas kelias. Tai ne ta sritis, kurioje galima būtų lengvai pasipelnyti, čia yra visai kiti tikslai. „Naujoji muzikų karta“ ir visi, kas jai priklauso, įskaitant atlikėjus, rėmėjus, klausytojus, liko ištikimi vertybėms, atsispindinčioms mūsų veikloje. Yra normalu, kad ne visi turi vadovautis būtent šiomis vertybėmis.
„Naujoji muzikų karta“ vienija dešimtį Lietuvos ir užsienio jaunųjų atlikėjų. Jūsų organizacijos draugai – rusai, austrai, žydai. Kaip pavyksta sutraukti tokį internacionalą?
– Mes veikiame labai paprastai ir, kartu, moderniai. Mūsų organizacijai nėra svarbu atlikėjo trofėjai ar titulai tarptautiniuose konkursuose. Vadovaujamės vienu kriterijumi – talentas. Kartais randame atlikėjus inernete ir jeigu girdime, kad muzikas spinduliuoja pirmo ryškumo talentu, to pakanka, kad jį pakviestume net nematę gyvai. Taip buvo su I. Wunderiu, A. Gilmanu ir daugeliu kitų.
Jungiame talentingus žmones, kurie savo kelio pradžioje ne taip lengvai prasimuša į didžiąsias koncertų sales. Jie akivaizdžiai reprezentuoja aukščiausią lygį, tačiau ne visada yra laiku pastebėti. Dėl šios priežasties ir buvau mūsų įstaigos idėjos autorius – kodėl gi mums nesusivienijus. Pavyzdžiui, M.Kultyševą išgirdau viename festivalyje Olandijoje. Ir jis mane tiesiog pribloškė. Miroslavas buvo pasulyje mažai kam žinomas, tuomet dar nelaimėjęs P. Čaikovskio konkurso. Nuo pirmų natų sėdėjau kaip prikaltas prie kėdės. Jo koncentracija ir gilumas privertė likti su atlikėju viso kūrinio metu. Pagalvojau, kad tokį muzikantą turi išgirsti ir Lietuva. Tiesą sakant, jis ir buvo pirmasis užsienio atlikėjas, kurį pakvietėme į Lietuvą.
Jūsų rate – muzikantai iš įvairių Europos šalių, gyvenę visame pasaulyje. Tačiau dominuoja rusiška mokykla. Nors pasaulį tuo pat metu gana agresyviai bando užkariauti milijonai kinų pianistų. Kodėl tokia orientacija?
– Renkamės tuos, kurie mums artimi savo prigimtimi, temperamentu. Nelabai įsivaizduoju, kad pakviestume į savo ratą tipinį vokiečių mokyklos atlikėją. Ne todėl, kad vokiečiai man nepatinka. Tiesiog jie nėra giminingi. Kaip ir vokiečių kultūra – labai konkreti ir apibrėžta. Dėl to natūraliai susiklosto, kad visų mūsų muzikiniai skoniai panašūs: M.Kultyševui ir kitiems artima romantika, ypač slavų. Arba kad ir kolega Ingolfas Wunderis. Jis – netipiškas austras, puikiai jaučia F.Šopeno, S.Rachmaninovo muziką...
Kitas svarbus dalykas, kurį pastebiu: jūs labai savitai pateikiate klasikinę muziką, tarsi būtumėte ne fortepioną, o marketingą studijavę. Apie Miroslavą Kultyševą sakote: muzikantas per koncertą sugroja 58 tūkst. garsų. Tai intriguoja. Jūsų kultūros pristatymas paremtas net ir matematika. Čia nauja banga?
– Būčiau laimingas, kad mums to nereikėtų daryti. Toks pristatymas nėra tai, kuo ypatingai didžiuočiausi ar žavėčiausi. Kai kurie dalykai gali ir šokiruoti konservatyvią muzikos bendruomenės dalį. Scena yra kaip bažnyčia ir kai kurias ribas peržengti būtų nepadoru. Tarkime, pasižiūrėkite, kokiose TV laidose sėdi mūsų klasikinės muzikos atstovai ir komentuoja... Bet tai ne šio pokalbio tema. Vien mūsų organizacijos pavadinimas „Naujoji muzikų karta“ yra žinutė, kad viskas daroma šiek tiek kitaip, kad požiūris gali keistis.
Stengiamės ledus pralaužti novatoriškai. Viena iš mūsų organizacijos misijų – pritraukti naujus klausytojus ir naujus atlikėjus. Svarbu kad nauja karta išgirstų geriausius pavyzdžius. Kol kas mums tai pavyko. Koncertuose daug jaunimo, ir tai yra pergalė. Pasirodymų metu mes juk ne garsus skaičuojame, o pasineriame į klasiką su pasaulinio lygio atlikėju. Tarkime, tas pats M.Kultyševas savo programą, kurią girdėsime Lietuvoje, atliko išrankiausiai S. Peterburgo ir Vienos publikai. Taigi nėra jokių kompromisų pačiame koncerto turinyje, tiesiog stengiamės išsiskirti informacijos vandenyne.
Kasparai, esi gana netradicinis „japis“ (jaunasis profesionalas). Mūsų jaunimo kelias dažniausiai lengvai nuspėjamas: baigiau mokslus, įsitvirtinau įmonėje su garsiu vardu, noriu turėti stalą, automobilį, gražų telefoną, kasmet augančią algą ir premijas, vėliau butą, namą, laivalaikiu su verslo partneriais galėti panerti po vandeniu ar nuskristi į kosmosą ir t.t. Gyvenimo kokybė matuojama kvadratiniais metrais, odinėmis kėdėmis ir arklio galiomis. Ar tu kitoks?
– Menas nėra materialus dalykas. Kadangi muzika užima pagrindinę vietą mano gyvenime, tai ir vertybės dėliojasi šiek tiek kitaip. Namų ir mašinų neskaičiuoju, mano matas yra koncertai ir festivaliai. Praėjusią vasarą surengtas „Naujosios muzikų kartos“ festivalis buvo didelis iššūkis, prie kurio ir dabar nuolat grįžtu mintimis. Tai buvo mano svajonė, aš kliedėjau ja ir prisikviečiau per pačią finansų krizę atlikėjus iš dešimties pasaulio šalių.
Festivalis – vienas iš svarbiausių tavo laiptelių. O kurį žingsnį žengęs kaip muzikas ir kaip žmogus, jau pasakysi: dabar galiu ramia sąžine numirti?
– Nežinau. Gal reikia gyventi taip, kad procesai nesibaigtų ir tokios frazės sakyti nereikėtų. Norėčiau, kad tai, ką darau, plėtotųsi, turėtų testinumą. Ir dar labai svarbu, kad savo darbus galėčiau daryti savo šalyje ir už tai būčiau pastebėtas, įvertintas.
