Aktorė ir režisierė O.Mekas buvo pakviesta į Lietuvą būti tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ trumpametražių dokumentinių filmų vertinimo komisijos nare. Be to, festivalyje pristatomas jos režisūrinis debiutas – trumpo metražo filmas „Miegantis vyras“, kuriame aktorė atliko ir pagrindinį vaidmenį.
Iš nuobodaus darbo grįžusi filmo herojė Judith savo namų verandoje randa miegantį vyrą (šį vaidina „Oskarui” nominuotas aktorius Johnas Hawkesas). Moteris įsitempia nepažįstamąjį į namus ir rūpestingai prižiūri. Per keletą dienų tarp jų užsimezga tylus ryšys, o svečio paslaptis vis auga. Judith pradeda aiškintis, iš kur vyras atsirado ir kodėl būtent pas ją. Smalsumo vedina, moteris susiduria su intelektualių chuliganų gauja.
Viešbutį pasiekusi po vidurnakčio, jau kitą rytą O.Mekas žvaliai pozavo nuotraukoms ir pirmą kartą Lietuvoje pasakojo apie savo filmą, kuris taip pat pirmą kartą rodomas už JAV ribų. Viešnia tik pasiskundė, kad truputį išvargino 12 valandų kelionė iš Los Andželo, Tačiau daug negalvodama atsakė į lietuvišką pasisveikinimą ir iškart pasiteisino kone pamiršusi lietuvių kalbą, dar papriekaištavo sau nebeturinti laiko jos mokytis. Tiesa, į filmo peržiūrą režisierė, truputį pasvarsčiusi, kaip teisingai ištarti, vėl pakvietė lietuviškai.
– Prieš porą mėnesių įvyko pirmo jūsų režisuoto filmo premjera. Kaip vertinate savo darbą?
– Režisūra buvo tai, kuo visada norėjau užsiimti. Tai buvo didžiulis malonumas, puiki patirtis, visai skirtinga nuo aktorystės, nes gali daugiau kontroliuoti. Kartu tenka daugiau atsakomybės. Turėjau labai gerą komandą. Manau, ji labai svarbi, jei nori gero rezultato, nes pats ne viską gali atlikti. Žinau, kad tėtis viską daro pats, jis – lyg vieno žmogaus teatras, bet aš – ne.
– Jis dalyvavo „Miegančio vyro“ premjeroje. Dar prieš tai buvote užsiminusi, kad tėčio varžysitės, nes nuogąstaujate dėl nuomonės apie filmą.
Aktorė ir režisierė Oona Mekas |
– Tikrai buvo peržiūroje – jam tai daug reiškė – ir filmu liko sužavėtas. Tėčiui patiko istorija, kaip ji išvystyta. Juk jis ilgiau nei 20 metų buvo kino kritikas.
– Nepaisant to, kad jūsų stilius gerokai skiriasi nuo tėčio…
– Teisybė – mano filmas yra „pasakojamasis“, o jis kuria ne tokius. Tik pastarąjį savo filmą jis pavadino savo pirmu „pasakojamuoju“ filmu, bet vis tiek tai buvo labiau eksperimentinė juosta. O „Miegantis vyras“ yra labiau tradicinis, turi tipišką pasakojamąją struktūrą.
Tiesą sakant, Vilniuje bus pasaulinė juostos premjera. Džiaugiuosi, kad ji vyksta čia.
Kitame filme pati nevaidinčiau, tik režisuočiau. Sunku vienu metu atlikti abu darbus. Problema ne ta, kad sunku suspėti, bet šios veiklos yra per daug skirtingos, nuolat reikia galvoti apie du, tris, 500 įvairių dalykų.
– Bet iš tėčio turėjote kažką perimti. Kiek dirbdama jaučiate jo įtakos?
– Nebijoti daryti skirtingus dalykus, nepasiduoti įprastoms idėjoms, tiesiog kurti tokius filmus, kokius noriu. Pavyzdžiui, kaip trumpo metražo juostai mano filmo trukmė gerokai per ilga – 25 minutės. Pirmasis variantas buvo pusvalandžio, bet bet sutrumpinome. Kas nors gali sakyti: „O ne, jo nerodys jokiuose festivaliuose, jei bus ilgesnis nei 15 minučių!“ Bet turėjau istoriją. Jei ji tęsiasi 45 min., vadinasi, filmas turi būti tokios trukmės.
Oona Mekas: „Taip noriu laisvai kalbėti laisvai. Noriu vieną rytą atsikelti ir viską mokėti, viską suprasti. Tai įvyks, aš dar jauna.“
Kad ir kas nutiktų, tiesiog turi dirbti ir negalvoti apie kitus. Tai yra pagrindinis dalykas, kurio išmokau iš tėčio, – nesijaudini dėl kitų žmonių ir darai, ką mėgsti.
– „MIegantis vyras“ pasakoja apie vienatvę moderniame pasaulyje. Kodėl pasirinkote šią temą? XXI a. mes tapome vienišių visuomene?
– Vis sunkiau gyventi kaip iki tol. Man reikia kiekvieną dieną stengtis. Spėju, kone kiekvienam tenka tai daryti, net ir nesąmoningai. Viskas, kas mus supa, paverčia mus tikrai vienišais, net jei esame apsupti žmonių. Juk žinote – sėdėti prie savų kompiuterių, dirbti siaubingą darbą biuruose įrengtose dėžutėse… Tai nepaprastai izoliuoja ir yra visai kitaip, nei anksčiau gyvenome. Bet negalime grįžti atgal. Nežinau, ar žmonės dabar vienišesni, nei buvo.
– Ar dar galėsime gyventi, kaip prieš 20-30 metų, kai paskambinęs bičiuliui klausdavai, ką jis veikia, ne kur yra ir ar gali kalbėti, o norint pabendrauti tekdavo susitikti, užuot brūkštelėjus kelis virtualius sakinius kaip dabar?
– Manau, tereikia daugiau pastangų. Pažįstu žmonių, kurie tam tikru metu dienomis išjungia savo mobiliuosius telefonus. Pagrindinis mano filmo aktorius J.Hawkesas neturi ir niekada neturėjo elektroninio pašto. Neįtikėtina! Jis nėra gerokai vyresnis už mus, jam dar toli gražu ne 90 metų, bet taip pasirinko – tame yra kažkas labai gražaus ir tikro. Jis susikūrė savo gyvenimą ir padarė tokį pasirinkimą.
Tiesiog turi apsispręsti, ko gyvenime nori. Jei tetrokšti ištisomis dienomis žaisti kompiuteriu ir nebendrauti su jokiu realiu žmogumi, tokį gyvenimą ir turėsi. Bet ar ne smagiau kalbėtis su žmonėmis? Tačiau aš esu truputį atsiskyrėlė, mėgstu savo kompiuterį. Nežinau, ką daryčiau be mobiliojo. Kaip puiku, kad viešbutyje yra bevielis internetas – jis taip palengvina gyvenimą! Girdėjau, kad Lietuvoje internetą galima rasti bet kur.
Kita vertus, „Facebook“ ir panašūs dalykai yra būdas susisiekti su žmonėmis. Be „Facebook“ nežinočiau, ką kasdien veikia mano draugai Lietuvoje. Tame yra kai kas gero, bet reikia grįžti prie tikrų santykių.
Filmas pasakoja ne tik apie vienatvę skaitmeniniame amžiuje. Tai yra istorija apie du žmones, gal net labiau apie vienišą moterį, nesvarbu, kokio amžiaus. Iš tiesų filme ne tiek daug nuorodų į išorinį pasaulį, kuriame gyvename su kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais. Jis daugiau pasakoja apie žmonių ryšius, o ne apie tai, ko ten nėra.
– Vaikystėje svajojote atsidurti abiejose kameros pusėse. Kai tai jau išbandėte, kur jums įdomiau ir lengviau?
– Nei vienoje, nei kitoje. Režisūroje ir aktorystėje yra visai kitokie iššūkiai. Jei tik galėčiau, per likusį gyvenimą norėčiau būti abiejose – būčiau nepaprastai laiminga. Nenorėčiau rinktis vienos ir nemanau, kad turėčiau. Vienu metu atlikti ir viena, ir kita, kaip „Miegančiame vyre“, yra dar vienas iššūkis.
Aktorė ir režisierė Oona Mekas |
Pernai Lietuvoje filmavausi Igno Jonyno juostoje „Lošėjas“ – iki šiol tai buvo paskutinis didelis mano vaidmuo. Jei galėčiau nuveikti ką nors panašaus, būtų puiku. Mielai gyvenčiau taip toliau – truputį vaidinčiau, truputį režisuočiau. Tikrai būtų liūdna, jei niekada nebegalėčiau vaidinti.
Dar mėgstu rašyti. Bet tai labai intymi patirtis.
– Ar galvojate kažką išspausdinti? Jūsų tėtis yra išleidęs ne vieną knygą.
– Nerašau poezijos. Bandžiau, kai buvau jaunesnė. Negaliu sakyti, kad nesu poetė, – gal mes visi šiek tiek poetai. Tačiau nenoriu to spausdinti. Rašau scenarijus – jų neišspausdinsi lyg romano. Sukuri scenarijų ir lauki kokius dešimt metų, kol jis gauna galimybę tapti filmu. Dar nerašiau pjesių, bet apie tai galvoju.
Rašyti užvis sunkiausia – tai taip sunku… Sėdi prie tuščio popieriaus lapo ar kompiuterio ekrano ir: o kas dabar?… Galvojau, kad rašyti bus tikrai lengva. Nes augdama matydavau dirbantį tėtį – jis tiesiog spausdindavo. Niekada nepastebėjau, kad jam būtų sunku rašyti. Galvojau, kad nieko čia ypatingo, o iš tiesų sunku.
– Kai pernai Lietuva už Atlanto atrado iki tol negirdėtą lietuvių kilmės aktorę, gal sulaukėte daugiau pasiūlymų grįžti ir vėl padirbėti?
– Neturiu jokių siūlymų, bet mielai laukiu. Man patinka čia grįžti – taip, būtent grįžti. Važiuodama iš oro uosto taip gerai jaučiausi sugrįžusi. Grįžčiau bet kada. Kitas didelis mano projektas, kuriam dabar kuriu scenarijų, greičiausiai bus filmuojamas JAV, nes aktorė yra amerikietė iš mažo miestelio Rytų pakrantėje.
Oona Mekas: "Viskas, kas supa, paverčia mus tikrai vienišais, net jei esame apsupti žmonių. Juk žinote – sėdėti prie kompiuterių, dirbti biuruose įrengtose dėžutėse… Tai nepaprastai izoliuoja ir yra visai kitaip, nei anksčiau gyvenome."
Vienintelė problema – lietuviškai kalbu su netobulu akcentu. Dabar kone viską pamiršau, visai nebemoku lietuviškai. Praėjusį mėnesį savaitę buvau Meksikoje ir visą tą laiką kalbėjau tik ispaniškai, todėl dabar nebeliko jokių kitų kalbų. Reikia čia praleisti daugiau laiko, kad atgaminčiau.
– Pernai filmuodamasi ir dar prieš tai lankėte lietuvių kalbos kursus. Ar tęsiate mokslus?
– Neturėjau galimybės prie to grįžti. Kalbos mokytis taip sunku, jei nedarai to nuolat. Kelių savaičių pertrauka ir viską prarandi. Nesmagiai dėl to jaučiuosi. Žinau, kad kiti žmonės nekreipia dėmesio, bet taip noriu pradėti kalbėti laisvai. Noriu vieną rytą atsikelti ir viską mokėti, viską suprasti. Tai įvyks, aš dar jauna (juokiasi).
– Jums Lietuvoje labai nesiseka su orais. Pernykštė vasara, kai filmavotės, buvo vėsi ir lietinga, kovą nesulaukiame pavasariškos šilumos…
– Los Andžele dabar beveik 30 laipsnių šilumos – todėl man patinka ten gyventi. Bet aš mėgstu ir sniegą. Jei apsirengi šiltą paltą, jokių problemų. Žinoma, negyvenau čia ištisą žiemą, gal kalbėčiau visai kitaip. Gal susiraukusi skųsčiausi. Bet tam yra atostogos.
– Turėjote planų gauti Lietuvos pilietybę. Ar jau turite lietuvišką pasą?
– Vis dar laukiu jo! Kartu su broliu pateikėme dokumentus prieš metus – kovą ar balandį – ir iki šiol laukiame. Gal, jei paskelbsite, kad aš iki šiol, po metų, negavau savo paso, reikalai pajudės greičiau.
Dokumentų tvarkymas užtrunka išties ilgai. Tiesą sakant, šį procesą pradėjome kone prieš 10 metų. Netrukus kažkas pasikeitė įstatymuose ir reikėjo pradėti iš naujo. Mums teko įrodyti, kad tėtis yra iš Lietuvos – kad vis dar gyvas vienas garsiausių šalies kultūros žmonių gimė šioje šalyje. Tai visiškai juokinga. Bet taip viskas vyksta.
Esu kantri. Tikėjausi gauti pasą dabar atvykusi, bet abejoju. Greičiausiai dabar turėsi jį nusiųsti į JAV. Biurokratija vargina visur…
Išbandė net modelio darbą
Amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvio, filmų kūrėjo, poeto J.Meko ir fotografės Hollis Melton dukra į kino ir meno pasaulį paniro ir bei jais žavėjosi nuo mažų dienų. Vieni pirmųjų vaikystės prisiminimų yra tamsios kino salės, apšviestos siauros kino projektoriaus šviesos juostos. Jau tuomet mergaitė žiūrėdavo pačias įvairiausias juostas: nuo Stano Brakhage‘o ir Harry Smitho avangardinių juostų iki Busterio Keatono ir Sergio Leone darbų.
Tėvų namuose lankydavosi artimiausias J.Meko bičiulis fluxus menininkas Jurgis Mačiūnas, dailininkas Salvadoras Dali, buvęs grupės „The Beatles“ narys Johnas Lennonas su žmona Yoko Ono, poparto tėvas Andy Warholas su savo mūza kompozitore, dainininke ir modeliu Nico, poetas Allenas Ginsbergas. Mergaitei ir septyneriais metais jaunesniam jos broliui Sebastijonui toks gyvenimas, kuriame menas buvo viskas, buvo visiškai normalu.
Todėl nekeista, kad ketverių Oona pradėjo mokytis groti smuiku, vėliau šoko Niujorko miesto balete, bet dar mokydamasi mokykloje svajojo tapti režisiere. Girdėdama kitus pranašaujant aktorės karjerą, paauglė net pykdavo, mat norėjo pati viską kontroliuoti, o ne klausyti, ką ir kaip daryti. Bet kai dukra sugalvojo studijuoti specialioje filmų kūrimo mokykloje, J.Mekas ją paprotino, kad geriausi filmų kūrėjai tokias mokyklas aplenkė. Vėliau menininkė šiuo patarimu tik džiaugėsi.
Gimusi ir augusi garsiajame Niujorko menininkų rajone Soho, O.Mekas studijavo laisvuosius menus, pustrečių metų dirbo nekilnojamojo turto kompanijoje grafikos dizainere, tačiau tokia karjera pasirodė ne jai.
Jonas Mekas |
Ne vienus metus dirbusi „Anthology Film Archives“, J.Meko įkurtame archyve, kuris siekia išsaugoti ir demonstruoti įvairias kino, ypač eksperimentinio bei avangardinio, formas, dukra neturėjo nieko bendra su filmų kūrimu, bet viskas pasikeitė po Rugsėjo 11-osios.
Tuo metu ji su partnere Niujorke turėjo nedidelę grafikos dizaino kompaniją. Kadangi dauguma klientų buvo iš Manhatano, po išpuolio jų nebeliko. Draugė pasiūlė dailios išvaizdos bičiulei užsidirbti pozuojant. Jos pirmasis vyras – filmų kūrėjas, su kuriuo susituokė būdama 23-ejų, bet po penkerių metų išsiskyrė, padarė keletą kadrų paplūdimyje. Oona nuotraukas nunešė į modelių agentūrą ir gavo darbo, bet būti modesliu jai irgi nepatiko, todėl ištvėrė tik tris mėnesius.
Sukūrusi keletą eksperimentinių filmų, moteris pradėjo vaidinti, lankyti vaidybos pamokas ir net persikėlė į Los Andželą – arčiau kino industrijos centro. Tiesa, iš pradžių ji aštuonerius metus dirbo bare, bet vėliau visiškai atsidėjo vaidybai – Niujorko ir Los Andželo teatruose, nepriklausomuose filmuose, serialuose ir reklamose.
Aktorė ir režisierė Oona Mekas |
Moteris yra minėto filmų archyvo tarybos narė, ilgamentė įvairių festivalių filmų programų sudarytoje ir žiuri narė.
Pirmą kartą Lietuvoje lankėsi vos dvejų
Savo interneto svetainėje O.Mekas skelbia, kad didžiuojasi būdama Vilniaus miesto kultūros ambasadore. Simboliška, kad lietuvio dukros debiutas neamerikietiškame kine ir didžiausias iki tol jos sukurtas vaidmuo buvo Lietuvos režisieriaus Igno Jonyno filme „Lošėjas“. Dėl to ji pernai vasarą porą mėnesių praleido Vilniuje ir pajūryje.
Didžiausias iššūkis kuriant pagrindinį vaidmenį šiame filme buvo ne sudėtingas herojės charakteris ir net ne sudėtingos veiksmo scenos, kuriose prireikė ir kaskadininkų pagalbos, bet lietuvių kalba. Mat šeimoje buvo bendraujama angliškai. Prieš keletą metų atvykusi į Lietuvą, kai turėjo progą su broliu ir tėvu aplankyti giminaičius Semeniškių kaime ir Biržuose, ji lietuviškai mokėjo vos kelis žodžius. Grįžusi bandė mokytis iš Čikagoje augusios ir su akcentu kalbėjusios lietuvės, o atvykusi filmuotis lankė lietuvių kalbos kursus.
Šviesiaplaukė ir mėlynakė O.Mekas niekada nesikratė savo šaknų, net gavo gana lietuviškai atrodantį vardą. Nors tai yra airiškas Onos variantas, o amerikiečiai jį taria Una, giminaičiai Lietuvoje moterį vis tiek šaukia Ona.
Pirmą sykį tėvo gimtinėje ji lankėsi dar neturėdama trejų metų, o J.Mekas sukūrė apie tą viešnagę filmą.