Kino kūrėjai įtaria, kad naujoji institucija gali nepateisinti jų lūkesčių, mat iki šiol visi jie palikti nuošalyje – nei rimtai nuomonės kas klausė, nei kvietė bendradarbiauti.
Visos viltys – į būsimą vadovą
Vyriausybei balandžio 18 d. pritarus Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos steigimui, nuo gegužės pradžios įsisiūbavo šios institucijos kūrimo darbai.
„Gegužės pradžioje Lietuvos kino centras įregistruotas Juridinių asmenų registre, Valstybės tarnybos departamentui patvirtinus naują struktūrą, bus skelbiamas konkursas įstaigos vadovo pareigybėms, o išrinktas kandidatas surinks sau 14-os darbuotojų komandą“, – Lietuvos kino centro steigimo procedūras aiškino Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyresnioji specialistė Irma Pužauskaitė.
Anot jos, Lietuvos kino centrui pradėjus veiklą, bus efektyviau plėtojamos įvairios Lietuvos kino sklaidos sritys.
„Visada trūko žmogiškųjų resursų, kurie galėtų administruoti kino finansavimą, jį prižiūrėti, užsiimti kino sklaida ir kino kultūros populiarinimu. Manau, įsikūrus šiai institucijai ir atsiradus daugiau žmonių, bus efektyviau atliekama daugelis su kinu susijusių veiklų, kaip, pavyzdžiui, kino paveldo įamžinimas, edukacija ir pan.“ – pozityviais lūkesčiais dalijosi Kultūros ministerijos atstovė.
Jaučiasi neišklausyti
Tačiau kino bendruomenės atstovai, vertindami ilgai lauktos institucijos pirmuosius kūrimo žingsnius, dideliu optimizmu netrykšta.
„Kažkodėl, kuriant šią instituciją, su kino kūrėjais beveik nesitariama. Iki šiol nebuvo surengtas nė vienas kino industrijos atstovų susitikimas šiuo klausimu, – tikino Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkė Rasa Miškinytė. – Kultūros ministerijoje prie šio projekto dirba tik vienas žmogus ir tai yra blogybė – vienas žmogus tokios struktūros, kaip Kino centras, nesukurs. Su mumis turi būti labai intensyviai bendraujama, nes šis centras steigiamas, kad mums padėtų kurti ir populiarinti Lietuvos kiną, ne kad Kultūros ministerija gražiau atrodytų.“
Anot prodiuserės, galėtumėme pasinaudoti situacija, kad mūsų šalis viena paskutiniųjų Europoje steigia Kino centrą. Todėl reikėtų pasimokyti iš kitų šalių patirties ir neišradinėti dviračio.
„Tai, kad dabar visos viltys nukreiptos į būsimą vadovą, yra ydinga. Nenorima suprasti, kad pirmiausia reikia sukurti Lietuvos kino centro struktūrą, kuri, jei bus teisinga, bet kokiam vadovui neleistų blogai dirbti. O dabar atėjęs žmogus turės pats sukurti struktūrą – kokiais pagrindais jis ją kurs? – retoriškai klausė R.Miškinytė. – Baisu, kad Lietuvos kino centras netaptų biurokratine struktūra, pasirūpinusia turėti daug darbo vietų, bet nedirbančia mums – kino kūrėjams.“
Įstatuose įžvelgia cenzūrą
Lietuvos kinematografininkų sąjungos tarybos narys Arūnas Matelis įžvelgė kitų grėsmių, susijusių su Lietuvos kino centro veikla.
„Pavėlavę mažiausiai 10–15 metų, pagaliau pasivejame Europą. Tačiau Kino centras bus nereikalingas, jei jo valdymo sąnaudos bus neproporcingai didelės kinui skiriamoms lėšoms, – įsitikinęs kino režisierius ir prodiuseris. – Taip pat labai didelių abejonių kelia naujoji Kino centro įstatų redakcija. Joje Lietuvos kinematografininkų sąjunga mato aiškias ir pavojingas Kino centro intencijas kištis į kūrybos procesą bei norą jį kontroliuoti – to nėra nė vienoje ES šalyje.“
Tarptautinį pripažinimą pelnęs menininkas pasidalijo savo vizija, koks turėtų būti Lietuvos kino centras.
„Mano noras, kad Kino centras neįsivaizduotų esąs direktorius, geriau išmanantis kino procesą nei juo gyvenantys režisieriai ir prodiuseriai. Linkėčiau, kad ši institucija būtų darbo laiko negailintis pagalbininkas, atstovaujantis pirmiausia Lietuvos kino menui ir lietuviškų filmų gamybai, nepainiodamas to su komerciniu kino paslaugų teikimu“, – dėstė A.Matelis.
Svarbiausia – kas ir kaip dirbs
Pelningiausio visų laikų lietuviško filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuserio Žilvino Naujoko manymu, Lietuvos kino centro veiklos efektyvumas labiausiai priklausys nuo to, kokie žmonės jame dirbs.
„Pats faktas, kad pagaliau Lietuvoje atsiras institucija, kuri rūpinsis kinu, yra geras. Tačiau ne mažiau svarbu, kas joje dirbs ir kokią politiką vykdys. Šioje įstaigoje turėtų dirbti kiną išmanantys žmonės – galbūt ne menininkai, kurie neturi vadybos žinių, tačiau taip pat ir ne valdininkai, kurie neturi nieko bendro su kinu ir neišmano šiuolaikinio kino tendencijų. Nuo darbuotojų ir priklausys, ar Kino centras Lietuvos kiną ves pirmyn, ar atgal“, – mintimis dalijosi Ž.Naujokas.
Atsargiai naująją instituciją vertino ir Europos kino akademijos narė, Lietuvių kino akademijos steigėja dr. Gražina Arlickaitė.
„Ką tokie Kino centrai duoda visur pasaulyje, tą turėtų duoti ir Lietuvoje, jeigu sugebėsime susitvarkyti su kylančiomis užduotimis. Jei Lietuvos kino gamybos, sklaidos ir pristatymo pasaulyje veikla bus koordinuojama protingai, tai duos rezultatų, o jei neprotingai – rezultatų nebus. O juk mums visaip pasiseka... – pastebėjo dr. G.Arlickaitė. – Turime garsių kino režisierių, kurie jau iškeliavo anapilin: Vytautą Žalakevičių, Marijoną Giedrį, Robertą Verbą, Henriką Šablevičių. Reikia parodyti pasauliui jų kūrybą ir pasigirti, kokius talentus turėjome ir kokius turime dabar. Lietuvos kino centro pagrindiniai uždaviniai ir turėtų būti kino kūrėjų ir jų kūrybos globa, jos sklaida ir naujų talentų ugdymas.“
