Į pirmuosius „Kino pavasario“ festivalius važiuodavau iš Kauno, nes tuo metu ten gyvenau ir dirbau. Beprotiškiausia tai, kad bijodama pavėluoti, lėkdavau didžiuliu greičiu. Stebiuosi, kaip pavykdavo išvengti avarijų. Ir viskas dėl KINO. Ne vieną kartą buvau sustabdyta ir vis kelių policininkams aiškindavau, kad skubu į kino festivalį. O jie geraširdžiai. Žiūrėdavo į mane, kaip į nepakaltinamą ufonautę, kuri kaip užsukta kartoja: „Kino festivalis, kino festivalis...“ Ir niekada nebausdavo, tik pabardavo. Gal dėl to jų geranoriškumo ir stengiuosi nebeviršyti greičio.
Tuo metu kino teatras „Lietuva“ man buvo geriausiai žinomas ir pats patraukliausias objektas Vilniuje. Labiausiai patikdavo, kad net paprastomis savaitės dienomis festivalių metu ten vykdavo rytiniai seansai. Nesvarbu, kad salėje sėdėdavo vos keletas žmonių, bet užtat taip anksti pradėjus, kiek filmų per dieną galėdavai pažiūrėti. Tuomet man neegzistavo niekas, išskyrus kiną. Žiūrėdavau po penkis, kartais šešis per dieną. Net pasiimdavau atostogas. Rankinėje turėdavau sausą davinį – vandens, obuolį, sumuštinį, kuriuos suvartodavau nuobodesnio filmo metu. Bet, ko gero, dažniausiai pasitaikydavo vien geri filmai, nes ne kartą grįžusi namo apie vidurnaktį, rasdavau visą davinį taip ir nesunaudotą. Kiek prisimenu, „Kino pavasariai“ man buvo geriausia iškrova ir dieta, nes po festivalio svoris dažniausiai būdavo „nučiuožęs“ kokis 5–6 kilogramus.
Pamenu, su nekantrumu laukiau atvažiuojančio režisieriaus Emiro Kusturicos. Mėgstu šio režisieriaus filmus, kuriuose tiek nežabotos fantazijos. Tais pačiais metais buvau apdovanota kaip geriausia žiūrovė, pažiūrėjusi apie 70 filmų. Buvo malonu iš paties Kusturicos gauti gėlių puokštę. Šio skaičiaus man daugiau nepavyko pakartoti, bet kiekvieną „Kino pavasarį“ pasižiūriu nuo 15 iki 25 filmų.
Labai smagu, kad į „Kino pavasario“ programą buvo įtraukti Aleksejaus Germano filmai, kuriuos pristatinėjo režisieriaus našlė Svetlana Karmalita. Kadangi teko filmuotis šio režisieriaus filme „Chrustaliovai, mašiną!“, tai su Svetlana tikrai turėjome ką prisiminti.
Kas labiausiai žavi? Tai „Kino pavasario“ komandos susigrojimas, pagarbus požiūris į žiūrovą, jų prisijaukinimas, auginimas. Kasmet smarkiai didėjantis žiūrovų skaičius rodo, kad einama labai teisingu keliu. Vis daugiau žmonių pamilsta kiną ir esu įsitikinusi, kad 20-asis „Kino pavasaris“ bus pats masiškiausias ir kokybiškiausias. Ačiū, kad su „Kino pavasariu“ į širdis ateina tikrasis pavasaris.
Filmai, kurie nebūtinai buvo išrinkti geriausiais, bet kuriuos iki šiol prisimenu:
„Neištikimieji“ (rež. Liv Ullmann, scenarijaus autorius Ingmaras Bergmanas).
„Svajotojai“ (rež. B. Bertolucci),
„Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir… pavasaris“ (rež. Kim Ki-dukas).
„Jūros gelmėse“ (rež. Alejandro Amenabaras). Šis filmas man ypač prilipo. Maža to, aš jau aštuoneri metai Vilniaus Mažajame teatre vaidinu moteriškąją šio scenarijaus versiją.
„Lankas“ (rež. Kim Ki–dukas).
„Grbavica“ (rež. Jasmila Zbanic).
„4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (rež. Cristianas Mungiu).
„Pandoros skrynia“ (rež. Yesim Ustaoglu).
„80 dienų“ (rež. Jonas Garano, J. Mari Goenaga),
„Moteris, kuri dainuoja“ (rež. Denisas Villeneuve'as),
„Princesė“ (rež. Arto Halonenas).
„Skafandras ir drugelis“ (rež. Julianas Schnabelis).
„Kolekcionierė“ (rež. Kristina Buožytė). Labai nudžiugino lietuvių komandos darbas filme. Puikus Gabijos Ryškuvienės darbas.
„Marija Kalas“ (rež. F. Zeffirellis). Labai laukiau šio filmo, nes pati jau keturiolika metų vaidinu „Meistriškumo pamokoje“ Mariją Kalas.