Tai knyga, kuri primena Lanos Del Rey dainas. Iki žvilgesio nugludinta forma, salsvas glamūro aromatas, kutenantis švelnumas, mito apie amžinąjį moteriškumą nuojauta, svaigus nerealumo pojūtis. Bet tas tobulas grožis ir juvelyriška pažeidžiamumo nuotaika kažkur giliai slepia mįslingą jėgą, gyvenimą, nepavaldų racionalumui, kažkokį šiurpų tikrumą.
– Tavosios knygos viršelis aprašinėtas kaip koks „Formulės 1“ automobilis. Iš tų užrašų galime sužinoti, kad knyga pasakoja apie meilės paieškas, apie prakeiksmą būti įkalintam vienatvėje, apie moters požiūrį į save, apie... Apie ką iš tikrųjų ši knyga?
– O ar galime atsakyti į klausimą, apie ką yra gyvenimas? Tekstus knygos viršeliui parašė žmonės, kuriuos aš labai gerbiu kaip kūrėjus. Tiesiog daviau paskaityti rankraštį ir paprašiau, kad pasakytų savo nuomonę. Juk parašius, sukūrus kažką visąlaik kyla abejonių – ar verta siūlyti leidyklai, ką aš čia apskritai prikūriau... Tik po kurio laiko atsirado šie viršelio tekstai.
Todėl stengiausi rašyti taip, kad suvokimo galimybių „apie ką“ būtų kuo daugiau. Juk gyvenime nieko nebūna vienareikšmio.
Įdomiausia tai, kad kiekvienas knygą suprato skirtingai. Kai kas nustebino mane pačią. Kaip ir mano draugai, kurie skaitė ką tik parašytą istoriją. Kiekvienas atsakė į mano klausimą „Kaip tau atrodo, kaip viskas baigiasi?“ skirtingai. Ir tai yra gerai.
Mane asmeniškai bet koks kūrinys – spektaklis, knyga, skulptūra – labiausiai paveikia tuomet, kai galiu jį interpretuoti, ieškoti metaforų, paralelių, sąsajų. Todėl stengiausi rašyti taip, kad suvokimo galimybių „apie ką“ būtų kuo daugiau. Juk gyvenime nieko nebūna vienareikšmio.
Galėčiau pasakyti, jog knyga yra apie meilę. Apie geismą, aistrą, romantizuojamus jausmus, pasmerktumą, baimę, kraupią nuojautą, jog gražiausia meilės istorija tėra iliuzija. Apie pasimetimą. Apie laimę, apraizgytą liūdesio voratinkliais.
O jūsų palyginimas su „Formule 1“ labai įdomus, nes tekste yra užuomina apie tėtį lenktynininką: „…veide spindėte spindi tvirtas, valingas būdas. Jis – lenktynininkas, ir Patricija nuo mažens skiria lamborginius nuo ferarių.“
– Knygos pavadinimas – ilgas ir mįslingas. Visi žino, kad Orleano mergele vadinama Žana dʼArk, tačiau nedaugelis atsimins, jog „Niurnbergo mergele“ viduramžiais vadintas baisus kankinimo įtaisas. Ką jis simbolizuoja – meilės kančias ar numanomą bausmę už paleistuvystę?
– Nei vieno, nei kito (juokiasi). Paleistuvystės temos romane net nėra! Yra meilės tema, įvairūs jos pavidalai. Ir pavadinimas „Paleistuvės“ – iš žodžio „paleisti“. Ne „pasileisti“. O „Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ – tai metafora. Nenorėčiau siūlyti jokio sprendimo – tegul skaitytojai atsako į šį klausimą kiekvienas sau. Juk viską suprantame pagal savo gyvenimo patirtį, jautrumą.
– Romano siužetas nėra linijinis. Jis susipynęs su užrašais, laiškais ir scenarijaus fragmentais, meilės istorija pilna sapnų ir nutylėjimų, o autorės personažas suskilęs į dvi tarpusavyje nesutariančias asmenybes. Kuri iš jų yra tikroji? Patricija?
– Linijiniams pasakojimams užtenka pirmosios ir trečiosios dalių. Pirmoje užsimezga siužetas, atsiranda gana aiškūs, konkretūs personažai – žurnalistas ir aktorius. Antrąją dalį vadinu jausmų autobiografija.
Pirmoji mano knyga „Katinas Temzėje“ (2008) buvo autobiografinė tikrąja šio žodžio prasme. Joje mano kelionės į Londoną istorija, net visi veikėjai turi realius prototipus, tikri dialogai, nes užsirašinėdavau dienos nuotrupas, vėlai vakarais keliaudama metro iki savo tuometinių namų pas vieną profesorių, mamos draugą.
Šioje knygoje – jausmai. Manau, jautrios sielos skaitytojai tikrai supras jos siužetą, nes sapnus, kliedesius, žinutes, pokalbius feisbuke, atskirus pasakojimus, vaikystės pasakas sieja visiškai reali gija, kuri turi pradžią ir pabaigą. Jos pabaigos nereikėtų suprasti tiesiogiai. Pasikartosiu: juk ir gyvenime taip pat – niekas iš esmės nesibaigia. Kartais tik atrodo priešingai.
Kuri yra tikroji? Trečioje dalyje atsiranda daugybė moterų. Patricija – viena iš jų. Visos jos – tai tos pačios moters šešėliai. O kas tikriau – šešėlis ar materialus kūnas, tai jau atskira diskusija. Be to, nereikia pamiršti, jog tai literatūra, ne dokumentika. Tad tikrumas čia – gana reliatyvi sąvoka.
– Knyga iliustruota ant liniuoto popieriaus nupieštais siužeto vaizdais. Iliustracijos atsirado vėliau, jau parašius knygą?
– Taip, iliustracijas sukūrė mano draugė dailininkė Jolanta Kyzikaitė. Nepasakyčiau, kad Jolantos piešiniai – tai siužeto atvaizdai. Anaiptol. Tai jos fantazijos, tekstų interpretacijos, refleksijos. Niekas nebuvo iliustruojama pažodžiui. Ji tekstą perskaitė vaizdiniais.
Knygos dizainerė – Lina Sasnauskaitė. Visos trys esame bendraamžės, o Lina – keistas sutapimas – dar ir Jolantos klasiokė. Jolanta labai nudžiugo sužinojusi, jog būtent Liną leidėjas pakvietė dirbti kartu. Su dailininke studijavome Vilniaus dailės akademijoje paraleliniuose kursuose. Kartu dirbti buvo labai paprasta – nekilo nė vieno konflikto, nesusipratimo. Gal todėl, kad esame vienos kartos, puikiai supratome viena kitą.
– Literatūros kritikai giria tavo romanus už scenografiškumą. Ar rašydama tekstą iškart įsivaizduoji jį, jau perkeltą į sceną? Ar tai nesukelia dirbtinumo efekto? Juk viskas, kas vyksta scenoje, yra netikra, suvaidinta.
– Rašydama šį tekstą nieko neįsivaizdavau. Nei skaitytojų, nei scenos, nei kritikų. Tuomet tas tekstas buvo mano gyvenimas, kaip dabar jis, paleistas į erdvę, gyvens savo gyvenimą, nepriklausomai nuo manojo. Rašydama pjeses („Bestiją žydrom akim“ ir „Katiną Temzėje“, pastatytas Valstybiniame jaunimo teatre) įsivaizdavau aktorius, sceną, kaip tekstai skambės erdvėje. Tai kitas žanras.
O šis romanas... Žinoma, išgirdau jį visiškai kitaip, kai aktoriai Airida Gintautaitė ir Arūnas Sakalauskas suvaidino knygos personažus trumpame fimuke, ar kai ruošdamiesi knygos pristatymui Vilniaus knygų mugėje repetavome su Egle Špokaite, Emilija Latėnaite ir Simonu Storpirščiu.
O dėl netikrumo atsakyčiau, jog scenoje kartais vyksta dalykai, daug tikresni už tuos, kurie už teatro sienų. Dirbtina yra tik apsimetinėjimas ir nenuoširdumas. Viskas, kas daroma iš širdies, mano manymu, yra tikra.
Kalbėjosi Darius Pocevičius
