– Kokia knyga nepakliuvo į penketuką, nors, jūsų nuomone, buvo verta atsidurti jame?
L.K.: Man labai patiko A.Geigerio „Senasis karalius tremtyje“ – minėtos „ego-fiction“ pakraipos pasakojimas apie Alzheimerio liga sergančio rašytojo tėvo karšinimą. Labai susidomėjęs skaičiau ir S.Oksanen romaną „Kai dingo balandžiai“.
I.S.: Norėjau, kad penketuke būtų ir A.Munro su F. Gryttenu, bet visos jame galiausiai atsidūrusios knygos yra vertos ten būti. Trumpąjį sąrašą išrinkti nėra paprasta, ilgajame sąraše buvo daug gerų pretendenčių, nors kai kurios knygos iš karto atkrito dėl vertimo kokybės.
M.B.: Na, man labiausiai gaila Davido Mitchello „Debesų atlaso“, kurį buvau įtraukęs į savąjį penketuką. Pati knyga nėra kvapą gniaužiantis šedevras, bet parašyta meistriškai, keletu stilių ir iš vertėjo reikalauja didžiulio išradingumo ir kruopštumo. Laimantas Jonušys puikiai su šia užduotimi susitvarkė.
– Kurios iš šių knygų vertimas, jūsų nuomone, pareikalavo itin didelio darbo ir nusipelno pažymėjimo dėl meistriško vertimo?
L.K.: Daugiausia plušti turėjo į penketuką nepatekusios knygos – „Debesų atlaso“ vertėjas. Iš penketuko nelengva buvo O.Pamuko ir F.Illieso vertėjoms.
I.S.: Patiko skaityti B.Jonuškaitės grakščiai išverstą M.Tulli, nors negalėjau palyginti su originalu. Puikus pasirodė įnoringojo „Debesų atlaso“ tekstas, bet juk kitaip ir negali būti, kai verčia L.Jonušys.
M.B.: Jei šios knygos jau pateko į penketuką – jos visos išverstos puikiai. Kiekvienam vertėjui teko vis kitokia užduotis. Kam painūs O.Pamuko sakiniai, kam F. Illieso surinktų faktų ir vardų griūtis, kam tyčia blankus, nuasmenintas J.M.Coetzee stilius (kurį taip pat reikia mokėti išversti)... Pažymėjimo nusipelno visi.
– Dažniausiai daugiausia dėmesio sulaukia šiuolaikinės verstinės literatūros sąrašas, o klasikos sąrašas lieka mažiau pastebimas. Kokias knygas iš klasikos sąrašo išskirtumėte?
L.K.: Iš tikrųjų, labai gaila, kad klasikos sąrašas lieka nuošalyje. O juk jis (šiais metais daug ilgesnis nei pernai) kūrinių svoriu ir vertėjams keliamais iššūkiais nenusileidžia šiuolaikiniam sąrašui. Ko verti, pavyzdžiui, vien Aristofano, Lessingo arba Goethe's vertimai? Ar Rilke's „Sonetų Orfėjui“ vertimas yra sėkmingas, galėčiau atsakyti tik po atskiro tyrimo, bet turime suvokti, kad tai vienas sudėtingiausių moderniosios poezijos ciklų apskritai ir vertėjo Alfonso Bukonto ambicija išversti jį visą verta sveikinimo žodžių.
Sveikintinas ir Lietuvos žydų literatūros klasiko Sutzkeverio poetinės prozos vertimas; gal kada nors išvysime jo poezijos knygą? Iš naujesnės, bet vis dėlto anksčiau nei prieš trisdešimt metų pasirodžiusios literatūros reikia paminėti Michelio Tournier „Girių karalių“, kurios veiksmas vyksta Rytprūsiuose Antro pasaulinio karo metais, ir apie italų emigrantų šeimos likimą Naujajame pasaulyje pasakojančią ir šiuo požiūriu su A.Šileikos knyga susišaukiančią Johno Fante's „Sulauk pavasario, Bandini“.
Smagu jau tai, kad rinkimai šioje kategorijoje yra įmanomi, kad klasika tebėra leidžiama
I.S.: Smagu jau tai, kad rinkimai šioje kategorijoje yra įmanomi, kad klasika tebėra leidžiama. Džiaugiuosi, kad sąraše yra A.Bukonto versti R.M. Rilke's sonetai, paskutinysis nuostabaus žmogaus ir vertėjo a.a. L.Petravičiaus darbas – F.Werfelio romanas apie armėnų genocidą. Svarbu, kad šiame sąraše yra ir A.A.Jonyno versta G.E.Lessingo poetinė drama „Natanas išmintingasis“.
Dažnai pagalvoju, kad teatrų archyvuose turėtų būti sukaupta nemažai pjesių vertimų, kurie niekada Lietuvoje nebuvo išleisti. O juk tai vertinga medžiaga literatūros, teatro studijoms. Kaip skandinavistė galiu konstatuoti, kad trūksta A.Strindbergo pjesių (ir ne tik pjesių) vertimų, ar daug kas Lietuvoje žino C.J.L. Almqvistą, L.Holbergą, A G.Oehlenschlägerį? Taip pat ir skandinavų klasikinė proza yra apleista sritis. Nėra versta nė vieno H.C. Anderseno romano, Nobelį gavęs H. Laxnessas verstas tik iš rusų kalbos, kiek neverstų C. Collett, C.Sandel, A.Skram, K. Blixen tekstų. Kad šios spragos būtų užpildytos, matyt, reikalingi specialūs akademiniai projektai, patrauklūs ir leidėjams, ir vertėjams.
Neturime mes ir tradicijos naujai versti tuos pačius tekstus. Palyginimui, Švedijoje L.Tolstojaus romanas „Karas ir taika“ yra verstas 7 skirtingų vertėjų. Pirmasis vertimas pasirodė 1886, naujausiasis – 2006. Vertimas visuomet yra istoriškai ir individualiai sąlygota teksto interpretacija, ji negali būti atlikta „kartą visiems laikams”. Dabar visi šie švediški vertimai, skirtingos jų strategijos yra mokslinių tyrimų objektas, naudinga medžiaga rengiant profesionalius vertėjus.
M.B. Klasikos sąrašas visados būna margesnis už šiuolaikinės literatūros sąrašą: jame daugiau poezijos, daugiau mažesnių šalių literatūros, net drąsesnių eksperimentų ir turinio bei formos įvairovės daugiau. Išskirti ką nors sunku, bet paminėsiu keletą man mielų knygų, kurioms pasirodžius tikrai džiaugiausi: tai Avromo Sutskeverio „Žaliasis akvariumas“, išverstas Mindaugo Kvietkausko, F. Scotto Fitzgeraldo apsakymų rinkinys „Sugautas šešėlis“ (puikiai išverstas Daivos Daugirdienės), Johno Fante's, Vladimiro Bartolio romanai.
– Ne visuomet vertingomis laikomos knygos išlaiko laiko egzaminą, ne visuomet jų problematika, temos būna aktualios ir po daugelio metų. Kaip manote, kurios iš šių knygų po kurio laiko galėtų pakliūti ir į klasikos sąrašus?
L.K.: Kad galėčiau tą pasakyti, turėčiau žinoti, koks aš pats būsiu po daugelio metų: ką veiksiu, kuo domėsiuosi ir ką mėgsiu. Kiek esu bandęs tą nuspėti bent kelerius metus į ateitį, šaudavau pro šalį.
I.S.: Kanono sąvoka yra gilioje krizėje, galbūt tokių sąrašų apskritai neliks… Man patinka H.Bloomo mintis, kad literatūrą kanonizuoja pati literatūra – išlieka tekstai, kurie, kūrybiškai pasinaudoję savo pirmtakais, patys tampa penu naujai kūrybai. Tai gali įvykti ir prabėgus daugeliui metų nuo teksto sukūrimo. Mūsų gyvenimo greičiausiai neužteks, norint įsitikinti, kaip tokį laiko išbandymą įveiks 2014 metų verstinės knygos.
M.B.: Hm. Sunku spėti, statyčiau už Orhaną ir Johną Maxwellą, bet jie yra parašę ir geresnių knygų. Visa kita – sėkmės, aplinkybių ir kt. rezultatas. Nieko nėra labiau atsitiktinio, nei klasikos sąrašas ir kanonas.
