V. Papievis „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“
Valdas Papievis ilgą laiką man buvo viena mįslingesnių lietuvių literatūros figūrų, Paryžiuje gyvenantis ir retkarčiais, bent jau iki šiol – kartą per dešimtmetį romaną Lietuvoje išleidžiantis autorius. Apie jį daugiau žinių teikdavo buvusiųjų Paryžiuje ir į promenadas ar ekskursijas su juo ėjusiųjų pasakojimai nei paties V. Papievio tekstai. Pastarųjų, tiesa, visada laukdavau, todėl žinia, kad neilgtrukus (praėjus tik penkmečiui) nuo 2010 m. išleisto ir kūrybiškiausia tų metų knyga paskelbto Papievo romano „Eiti“ pasirodys naujas rašytojo romanas buvo tikrai netikėta. Taigi „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – ketvirtasis Valdo Papievio romanas. Iš pirmo ir viršelio žvilgsnio – nelietuviškai gražus, nes jau antrasis V. Papievio tekstas, kurį puošia Prano Gailiaus piešiniai.
Valdas Papievis ilgą laiką man buvo viena mįslingesnių lietuvių literatūros figūrų, Paryžiuje gyvenantis ir retkarčiais, bent jau iki šiol – kartą per dešimtmetį romaną Lietuvoje išleidžiantis autorius
Turiu prisipažinti, kad, paėmus į rankas šią knygą, sutrikau – vien dėl to, kad, skaitydama anotaciją ir galinį viršelį puošiančius skaičiusiųjų vertinimus, taip ir nesupratau, apie ką ši knyga ir kodėl ją verta skaityti. (Beje, panašų įspūdį išgirdau iš dar kelių žmonių, kurie sakėsi iš anotacijos taip ir nesupratęapie ką, kas, kaip ir su kuo. Tuomet, įpusėjusi knygą, jiems atsakiau, kad, deja, ta knyga neaprašoma, minty turėdama siaurą ir griežtą anotacijos žanro rėmą, negebanti apibrėžti to, kas yra šios knygos esmė, – efemeriškos efemeriško gyvenimo atmosferos).
Tad, jeigu nutiks taip, kad knygyne paimsite šį V. Papievio romaną į rankas, siūlau iškart žvilgsnį ir mintį fokusuoti ne į galinį viršelį, o atsiversti galinį viršelio atvartą, kuriame – puikus profesorės Violetos Kelertienės tekstas – teisingas tramplinas pasinerti į naujausią V. Papievio romaną.
Kaip kad ir rašo V. Kelertienė, „knygoje nerasite nieko lietuviško“ – taip, tai Paryžiaus istorijos, senų paryžiečių, gyvenančių senuosiuose, prieškario prabangą menančiuose Paryžiaus namuose istorijos, kurias pasakoja Paryžiuje ir ypač Paryžiaus naktyje it namuose besijaučiantis pasakotojas. Taip, tai knyga apie Paryžių, bet, kita vertus, pasakotojui būdinga melancholija ir savirefleksija regisi daugiau nei pažįstama ir labai jau lietuviška, tarsi įaugusi ir niekaip neišpučiama paryžietiško gyvenimo vingrybių ir vėjų.
Galvojant apie svarbiausią romano pasakojimą kuriančius pasakotojo ir per 90 perkopusios paryžietės Odilės santykius, ima atrodyti, kad šis romanas – tai istorija apie senatvę ir apskritai gebėjimą senti – oriai, šmaikščiai, gracingai, pagreičiais ir su pristabdymais, praradimais ir susitaikymais. Galvodama apie senėjimo liniją, mėginu prisiminti, kas ir kaip apie tai rašė pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūroje.
Pirmiausia į galvą šauna Kristinos Sabaliauskaitės pirmoji „Silva rerum“ ir Jono Motiejaus Norvaišos linija beigi tas puikus maudynių naktį epizodas. Paskui galbūt rikiuočiau Romualdo Granausko „Trečią gyvenimą“. Tačiau, kad ir kaip būtų, tokio liudijimo, kokį kuria V. Papievis staigiai ir čia pat neprisimenu. Prisimenu visai ką kitką – kad dėl visuomenės psichikos sveikatos (ne tik dėl ekoniminio faktoriaus, kaip būtų galima išsyk pamanyti) kitose šalyse, palyginti su Lietuva, žmonės tomis pačiomis ligomis serga lengviau, lygiai kaip ir sensta oriau.
Grįžant prie romano svarbiausiosios – petit dame Odilės – ji, romano pasakotojo žodžiais tariant, it „Prusto romanuose aprašyto saulėlydžio, belle époque žlugimo kūdikis“. Lengvu kursyvu brėžiamas Odilės gyvenimo žemėlapis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai trapus ir fragmentiškas, tačiau tų fragmentų užtenka įsivaizduojamo praėjusio ir esančio gyvenimo dėlionei sudėlioti.
Romano pradžioje pasakotojas klausia: „savaime suprantama, jog autorius, pasakotojas ir personažas – tai ne tas pats, bet ar iš pasakotojo ir personažo nieko apie juos sukūrusį autorių negali pasakyti?“ Tai, žinoma, klausimas apie Odilę, leidžiantis pasakotojui į savo pasakojimą grakščiai įterpti Odilės sukurtus ir kadaise publikuotus apsakymus, ištraukas iš jos dienoraščių, kurie viso romano kontekste pasirodo kaip dar viena papildoma ir papildanti romano melodija, leidžianti pasakotojo subtiliai grojamai muzikai suskambėti dar sodriau. Metaforas miniu neatsitiktinai, nes jų kupinas romanas, lygiai kaip ir įvairiausių asociacijų, lyginimų, vertinimų ir sykiu – įsivertinimų, neretai pernelyg nuosaikiai paprastų, kad ir tokių: „aš jiems buvau reikalingas tik tiek, kiek galėjau jų buitį palengvinti, jie man – kiek dienpinigių iš smulkių darbų pas juos užsidirbdavau.“
Užvertusi romaną, prisiminiau jau anksčiau minėtą klausimą – tai apie ką jis?
Tačiau tokios mintys tik retakarčiais perskrodžia šį iš pirmo žvilgsnio paprastą, tačiau iš tiesų – keliasluoksnį ir įmantriai suregztą pasakojimą, kuriame nuolat kinta pasakotojo ir veikėjų žiūros taškai, o pirmuoju asmeniu dėliojamą pasakojamą istoriją pertraukia Odilės ir jos aplinkos žmonių dialogai, grakščiai sugulantys į ypatingą ir kitokį V. Papievio sakinį. Žinoma, jis elegantiškas, bet sykiu ir kampuotas, o retkarčiais ir netikėtas, priverčiantis skaitytojo vidinę klausą suklusti ir deramai įsiskaityti.
Jeigu reikėtų išskirti vieną iš įdomiausių romano klausimų, šiuo metu rinkčiausi Odilės draugo dailininko Sebastiano retorinį atsidūsėjimą: „Ar nesutiksi, Odile, kad viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau?“
Skaitydama šį naujausią V. Papievio romaną, nuolat ieškojau galimų asociacijų, tų savotiškų patvirtinimų, kad ir kažkas kitas taip rašo. Pirmiausia kas šovė galvon – tai praėjusių metų nobelistas, tikras paryžietis ir asmeninio Paryžiaus įliteratūrinimo meistras Patrickas Modiano. Žinoma, asociacija labai drąsi, kupina pertarų ir prieštarų, tačiau bendro vardiklio visgi esama – atmosferos, asmeninio žvilgsnio į Paryžių, per kadaise sutiktus ir greta buvusius žmones. Tik priešingai nei P. Modiano, V. Papievio romanui pristinga to skaidraus pakylėtumo ir grakštaus ilgesio, kuriuos uždengia ar peršviečia šiaurietiška melancholija ir savirefleksija, o retais sykiais ir savimenka.
Užvertusi romaną, prisiminiau jau anksčiau minėtą klausimą – tai apie ką jis? Vilčiausi sakyti – apie kasdienybę, jos paraštes ir permainingus santykius su tikruoju (gyvenimo) tekstu, apie du nesusisiekiančius, bet neatskiriamus – Odilės ir pasakotojo – pasaulius. Juos pažinus, klausimas, ką romano pavadinime veikia paantraštė „Oro uostų vienatvė“ – tampa itin aktualus ir atkleidžiantis keistą disonansą. (Todėl drįstu siūlyti tiesioginių oro uostų čia net ir neieiškoti – tą sakau, nes patyriau, kad esama ir tokių paieškų, išgirdus romano pavadinimą).
