„Be 1937 metų Maskvos neįmanoma suprasti, ką Europai reiškė XX amžius“ – šią mintį žinomas vokiečių istorikas plėtoja knygoje, kurią drąsiai galima priskirti prie išskirtiniausių šiais metais Lietuvoje išleistų istorinių kūrinių. Autoriaus teigimu, būtent tai, kas vyko Maskvoje 1937-aisiais, yra raktas į vieną didžiausių istorijos katastrofų, ištikusių pasaulį XX amžiuje. Per vienerius metus buvo suimta apie du milijonai žmonių, apie 700 tūkstančių nužudyta, beveik 1,3 mln. ištremta į lagerius. Rusijoje iki tol nieko panašaus nebuvo buvę, negana to, daugelis nubaustųjų net nežinojo už ką.
„Esminis klausimas, kurį ligi pat šios dienos sprendžia visi tyrinėtojai ir tikriausiai spręs dar ilgai, – kodėl, koks buvo racionalus tų įvykių pagrindas“, – rašo K. Schlögelis. Šioje to meto rekonstrukcijoje istorikas išsamiai, žingsnis po žingsnio tyrinėja įvairius to meto Sovietų Sąjungos gyvenimo aspektus, iš atskirų epizodų, skirtingų šaltinių dėliodamas šio miesto gyvenimo mozaiką – stingdančią siaubu ir kartu stebinančią sunkiai dabar suvokiama didybės manija ir nepamatuotu polėkiu.
Smurto istorija nevyko beorėje erdvėje
Kaip knygos įžangoje teigia tyrinėtojas, moksline prasme šio tyrimo tikslas – istoriografiškai susieti tai, kas istorijoje ir gyvenime visada ėjo kartu, bet dėl mokslo specializacijos pateko į skirtingas jo šakas. Tai – mėginimas suaktualinti momentą, kurį jau to meto žmonės suvokė kaip „istorijos ženklą“, vienu žvilgsniu aprėpti dalykus, kurie pernelyg dažnai matomi atskirai vienas nuo kito. Mat daugelis istorikų Antrojo pasaulinio karo nuojauta jau kvėpuojančią Sovietų Sąjungos sostinę visų pirma rodo kaip parodomųjų procesų, perauklėjimo laboratorijų ir teroro labirintų sostinę, tačiau kartu su šiuo smurto drebuliu čia virė daugialypis gyvenimas, tai buvo ir mokslinių pasiekimų, ekspedicijų, skrydžių, rekordų ir avantiūrų metai. Teroras Maskvoje susipindavo su svajone ir netrukdė vienas kitam gyvuoti. Tuo metu atrodė, kad „racionalus apskaičiavimas, fantazija, technika ir romantika susiliejo į neišardomą vienovę“ (p. 348).
Tuo metu atrodė, kad „racionalus apskaičiavimas, fantazija, technika ir romantika susiliejo į neišardomą vienovę“
Autoriaus įsitikinimu, negalima izoliuotai pasakoti smurto istorijos, nes ji būtų klaidinga, mat tai nevyko beorėje erdvėje; to meto Maskva – istorijų mazgas, įvykių, jau seniai brendusių toje visuomenėje, samplaika, ir būtent tais metais pratrūko tai, kas užsimezgė prieš kelis dešimtmečius ir visą laiką kaupėsi.
Autorius stengiasi tų metų Maskvos rekonstrukciją pateikti iš skirtingų taškų, perspektyvų – nuosekliai, skrupulingai, metodiškai dėlioja kuo objektyvesnį vaizdą. Kartais toks preciziškumas, kruopštumas prie populiariosios istorinės literatūros, kurios pastaruoju metu leidžiama išties nemažai, pripratusį skaitytoją gali netgi varginti – tai tikrai nėra bandymas kuo populiaresniu būdu pateikti istoriją. Priešingai, autoriaus tikslas yra pateikti rimtą, pagal visas mokslines taisykles parašytą tyrimą.
Grandiozinės statybos
Knyga pradedama garsiojo Michailo Bulgakovo kūrinio „Meistras ir Margarita“, kuris buvo baigtas 1937-ųjų spalį, tačiau išleistas tik po trijų dešimtmečių, analize. Tai leis į šią knygą, kuri ir taip jau daugybės kritikų išnarstyta, regis, visais įmanomais kampais, pažvelgti dar vienu, nauju žvilgsniu, o čia tampa įžanga į to meto Maskvos gyvenimo analizę. K.Schlögelio teigimu, šiame romane paliečiamos beveik visos temos, lemiančios tų metų mįslingumą, kai į paprastų žmonių gyvenimą be atodairos įsiveržia nepažįstamos jėgos, o visur tvyro baimė ir neviltis.
Kiekviename skyriuje autorius analizuoja vis kitą Maskvos gyvenimo aspektą. Kino bumas, masinės statybos, naujasis turizmas, darbo stovyklos, parduotuvės, reklamos plėtra, teatrai, sporto kultas, badas, džiazo suklestėjimas ir paradai, – puslapis po puslapio skleidžiasi tuometinis Maskvos veidas.
Tai buvo laikas, kuomet cerkvių siluetus užgožė dangoraižių kontūrai
Ypač daug vietos skiriama grandiozinėms statyboms, tai buvo laikas, kuomet cerkvių siluetus užgožė dangoraižių kontūrai. Kartu su skubotomis statybomis ir beatodairiška industrializacija Maskvoje ėmė kauptis ir gausybė naujų bėdų: „Maskva, kaip statybų aikštelė, tapo ir socialine laboratorija, tautų lydomuoju katilu, žmonių mėsmale. Čia per urbanizacijos procesą, dar neregėtą žmonijos istorijoje, susikirto jėgos linijos, einančios iš labai skirtingų kultūrų, individų, papročių“. (p. 53). Maskvoje vis ryškėjo konfliktas tarp vis dar gyvavusios senosios visuomenės ir naujųjų sluoksnių – paralyžiuota ir susiskaldžiusi senoji Maskvos bendruomenė konfrontavo su naujaisiais maskviečiais, kurie atvykę dirbti į sostinę dažnai gyvendavo pasibaisėtinomis sąlygomis ir kentė badą. Ši socialinė transformacija buvo įspūdingų mastų: nuo 1926 iki 1939 metų apie 23 mln. sovietų ūkininkų persikėlė iš kaimo į miestą. Vieni kraustėsi todėl, kad tikėjosi geresnio gyvenimo, kiti, kad neturėjo kitų galimybių išlikti ir persikėlimą į Maskvą matė kaip vienintelę galimybę išlikti. Taip staigiai keitėsi miesto konfesinė, etninė, demografinė padėtis. Senoji visuomenė vis dar gyvavo naujosios pakraštyje, tačiau prarado savo struktūras, salonus, draugijas.
Tai buvo šizofreniškas laikas, kuomet vienoje pusėje egzistavo badas, o kitoje – prabanga, kurios siekiamybę įkūnijo ir verslo šaka tampanti reklama. Tuo metu , kai tūkstančiai žmonių plūkėsi dėl duonos kąsnio, reklama siūlė pasaulį, kupiną didžiajai daliai nepasiekiamų gėrybių. Badas Maskvoje buvo visada šalia, o mieste formavosi eilių kultūra – kartais prie parduotuvių susidarydavo ir 5000 žmonių eilė. Pavyzdžiui, norint įsigyti paltą, kartais eilėje tekdavo stovėti net penkias dienas.
„Nesuvokiant, kaip kasdienė kova dėl būvio sekino šalies gyventojus, atiduodančius tai kovai visas jėga, neįmanoma suprasti XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio valdžios. Elementarių dalykų stoka, gyvenimas be būtiniausių civilizacijos gėrybių, be normalios kasdienybės slegia tautos pečius ne mažiau kaip atviros represijos. O tiems, kurie jau gavo lengviau atsikvėpti, natiurmortas su šampanu ir ikrais žada gal ne tik laimingesnę ateitį, bet ir šiokį tokį avansą jau šiandien. Skola, deficitas, skurdas – tokie pat svarbūs epochos komponentai kaip ir neapykanta, pavydas ir išsekimas“ (p. 364).
Kino fabrikas ir valdžios desperacija
Kartu su nuolatiniu nepritekliumi ir baime valdžia formavo svajonių, didingo augimo vizijas. Tam labiausiai pasitarnavo kinas – šalies valdžia greitai suprato, koks svarbus pertvarkai yra kino pasaulis. 1937-ieji pažymėti kino bumo sprogimu. Bilietai į kino seansus būdavo parduodami žaibiškai, filmai rodyti nuo 12 valandos, o per metus kinuose apsilankydavo apie 45 mln. gyventojų. Atsirado ir naujas reiškinys – kino žvaigždžių kultas, ryškiausių asmenybių veidai švietė plakatuose, afišose. Žinoma, šioje srityje irgi egzistavo savos taisyklės – nevalia buvo rodyti vien banalius buities vaizdelius, reikėjo iškelti tai, kad būdinga, tipiška, galėtų paveikti mases. Filmų fabrikas, kaip ir kitose srityse, pareikalavo savo aukų – buvo visai nesudėtinga iš herojaus virsti liaudies priešu ir būti įkaltintam ar sušaudytam.
Geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog tai, kas rodėsi panašu į planą, buvo tik priverstiniai ėjimai, improvizacijos, neišvengiamos reakcijos ir laviravimas, gyvenimas tik šia diena
Dar vienas svarbus knygoje paliečiamas aspektas – bandymas suvokti to meto valdžios veiksmus. Ar iš tiesų viskas, kas vyko tuo metu, buvo kruopščiai suplanuota, pasverta ir turėjo kryptingą planą? O galbūt vyko stichiškai, valdžiai nesugebant kontroliuoti procesų? Tyrinėtojas teigia, kad antrasis variantas turi labai daug tiesos.
„Daugelis veiksmų, kurie tarsi liudijo neribotą valstybės valdžios galią, iš tiesų rodo tik bejėgės valdžios desperaciją; tai, ką vertinom kaip pašėlusiai drąsią utopiją, buvo grynas nepaprastosios padėties nulemtas mąstymas, be kurio nebūtų galėjusi nė dienos išsilaikyti valdžia, turinti tokį abejotiną teisėtumo pamatą. Geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog tai, kas rodėsi panašu į planą, buvo tik priverstiniai ėjimai, improvizacijos, neišvengiamos reakcijos ir laviravimas, gyvenimas tik šia diena“. (p. 24).
To meto Maskvą galima tyrinėti kaip savotišką mikrokosmosą, kuriame vykę procesai greičiausiai niekada neturės galutinių paaiškinimų. Tačiau ši knyga padeda žengti didelį žingsnį to suvokimo ir geresnio XX amžiaus istorijos supratimo link.
