Yra knygų, kurios skaitomos ne vieną kartą. Kurių žodžiuose paslėptos prasmės atsiskleidžia ne iš karto, o tam tikros mintys, nuojautos tarsi blyksniai atkeliauja ir vėliau. Leidyklos „Metodika“ išleista knyga „Gileadas“, esu tikras, yra viena iš tų. Jeigu peržvelgtumėte užsienio tinklalapiuose esančias knygoms skirtas diskusijas, pamatytumėte, kiek žmonių vadina šią knygą viena iš reikšmingiausių (knygos populiarinimui, žinoma, nepakenkė ir faktas, kad JAV prezidentas Barackas Obama vadina „Gileadą“ savo mėgstamiausia knyga).
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų netgi keista, kad būtent tokio turinio knyga sulaukė šitokio entuziastingo palaikymo. Mat „Gileado“ istorija – tai mirčiai besiruošiančio kunigo apmąstymai, kuriuos jis palieka savo septynmečiui sūnui. Monologo pasakojimo forma daugeliui gal ir neatrodytų itin patraukli idėja, tačiau išorinio veiksmo trūkumą čia su kaupu atstoja vidinė kelionė ir įžvalgos apie gyvenimą ir besiartinančią mirtį.
Nedideliame miestelyje gyvenantis kunigas Džonas Eimsas savo laiškuose septynmečiui sūnui nori papasakoti tiek savo ir šeimos istoriją, tiek paruošti, įkvėpti jį būsimam gyvenimui, pasidalinti mintimis ir svajonėmis apie svarbiausius šio pasaulio dalykus – tikėjimą, vienatvę, džiaugsmą, meilę, šeimą, santykius su aplinkiniais, egzistencijos prasmę.
Dž.Eimsas aprašo savo šeimą – taip pat kunigus – senelį bei tėvą. Senelis – kare dalyvavęs kunigas-išsišokėlis, grįžęs namo viena išmušta akimi, save matantis kaip Dievo karį, kurio pašaukimas aukoti ir aukotis. Jo tėvas – visiška priešingybė, pacifistas, manantis, kad karai buvo žmonių nusižengimas Dievo valiai. Dž.Eimso pirmoji žmona mirė gimdydama, netrukus mirė ir jo duktė. Su dabartine žmona jis susipažino bažnyčioje, kai po pamaldų ši priėjo ir pasakė jam, kad turės ją vesti. Berašant laiškus sūnui miestelyje nutinka ir ne visai lauktas dalykas – namo grįžta netoliese gyvenančio pastoriaus sūnus, kurio paslaptingo grįžimo aplinkybės netrukus paaiškėja.
Visos šios istorijos aprašomos su švelniu humoru ir kartu ieškant kiekviename poelgyje, kiekvienoje istorijoje svarbesnių klodų – niekas pasaulyje negali vykti be prasmės, per gyvenimą sukaupta išmintis rodo, kad net paprasti dalykai slepia kur kas didesnius. Be abejo, religiniai motyvai šioje knygoje labai reikšmingi. Tačiau, nors ir yra kunigo pasaulėjautos pagrindas, tai nėra įkyriai peršama.
Tai viena iš knygų, kurios liudydamos apie mirtį, tiek pat stipriai teigia gyvenimą
Nors retkarčiais rašydamas sūnui kunigas ir leidžia sau liūdnas mintis, dažniausiai susijusias su tuo, kad nepamatys, kaip auga jo atžala, pasiruošimo mirčiai pasakojime rezignacijos potėpių išvengiama. Atvirkščiai, ši knyga – puikus susitaikymo su neišvengiamybe pavyzdys. Nugyvenęs savo gyvenimą kunigas vis dar jaučia šio „vargano, laikino pasaulio“ grožį, tiesa, pripažindamas, kad net ir po tiek laiko Žemėje vis dar nesugebėjo perprasti visų dėsnių. Tačiau tikrai žino, kad „grožio yra daugiau, nei gali išvysti mūsų akys, kad mums į rankas yra įduota brangių dalykų, kurių negerbdami juos niekiname“ (p. 253).
„Gileado“ rašymo stilius – lėtas, poetiškas, melancholiškas ir išgrynintas – čia nėra nereikalingų detalių. Skaitant šią knygą apima tyrumo, kažko prarasto sugrąžinimo jausmas. „Yra tūkstančiai priežasčių gyventi šį gyvenimą, visos jo vertos“, – knygos pabaigoje sako kunigas. Tai viena iš knygų, kurios liudydamos apie mirtį, tiek pat stipriai teigia gyvenimą.
