Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygos recenzija: Charleso Bukowskio beprotybių istorijos

Charleso Bukowskio kūryba Lietuvoje, sakyčiau, gana netikėtai surado nemažą prisiekusių gerbėjų ratą. Sakau „netikėtai“, nes jo tiesmukiškas rašymo stilius, pasakojimai apie Amerikos dugno gyvenimą, alkoholio persunktą lošėjų, prostitučių, nevykėlių rašytojų, įvairiausių padugnių pasaulį tikrai ne kiekvienam. Bet jo unikalus stilius ir nuoširdumas – o taip, neįsivaizduoju nuoširdesnio rašytojo už Ch.Bukowskį – nesunkiai priverčia tapti šio rašytoju gerbėju. Arba, atvirkščiai, nekentėju. Dabar jūsų dėmesiui – Ch.Bukowskio apsakymų rinktinė „Paprastos beprotybės istorijos“.
buk
buk

Lietuvių kalba leidykla „Kitos knygos“ jau išleido nemažai Ch.Bukowskio romanų – „Holivudas“, „Paštas“, „Faktotumas“, „Arklienos kumpis“, „Moterys“, „Skaitalas“ bei poezijos rinktinę „Pragaras skirtas vienišiems“. Visose jose Ch.Bukowskis pasakoja savo amžinąsias istorijas apie žemųjų Amerikos sluoksnių gyvenimą, stipriai paremtas autobiografiniais išgyvenimais.

Tiesa, iš šių knygų konteksto iškrenta poezijos rinktinė, kurioje labai stipriais kirčiais atsiskleidžia lyriškesnė, labiau į dezintegraciją linkusi Ch.Bukowskio pusė, bei bulvarinių romanų parodiją „Skaitalas“ (bent jau mano asmenine nuomone, bene silpniausią jo romaną, tačiau, žinia, tai tik asmeninė nuomonė). Kitos Ch.Bukowskio knygos duoda tai, ko rašytojo gerbėjai ir tikisi – atvirus pasakojimus apie negailestingą, niūrų (tačiau ir savotiškai linksmą) nepritapusiųjų gyvenimą. Kitaip ir negali būti, nes Ch.Bukowskis rašo visų pirma apie save.

Apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“, kuris sudarytas atrinkus geriausius 1972 m. išleistos šio autoriaus knygos „Erekcijos, ejakuliacijos, ekshibicionizmai ir svarbiausios paprastos beprotybės istorijos“ pasakojimus, irgi kartoja tas pačias Ch.Bukowskio temas. Veiksmas čia vyksta prišnerkštame buteliais nustatytame herojaus bute, kur nuolatos užklysta nevykėliai poetai, vagys, rašytojo gerbėjai keistuoliai, baruose, kalėjime, hipodromuose.

Ir, žinoma, alkoholis. Kaip gi be jo, amžinojo Ch.Bukowskio ir jo herojų palydovo. Juk Ch.Bukowskis viename interviu tvirtino, kad alkoholis yra vienas nuostabiausių dalykų, lydėjęs jį visą gyvenimą – „daugeliui žmonių jis visiškai kenksmingas, tačiau tik ne man“. Išgėręs Ch.Bukowskio apsakymų herojus pakliūna į įvairiausias beprotiškiausias situacijas, sukelia chaosą vakarėliuose, pabunda ryte ant suoliuko kažkokiame Meksikos mieste, daugybę kartu pakliūna į policijos nuovadą, įsivelia į muštynes ir vos pastovėdamas skaito poeziją juo susižavėjusiems studentams.

Sakytumėte, niūrokas vaizdas, ar ne? Bet Ch.Bukowskio pasaulyje kasdienybė, nors ir brutali, desperatiškai nuspėjama, tačiau kartu pilna tos savotiškos poezijos, to absoliutaus gyvenimo tikrumo, koks jis bebūtų. Gyvenimo šypsena yra ir dugne („aš išėjau ir patraukiau pakabinamų šviestuvų fabriko link, džiaugdamasis tik saule, tačiau tenka džiaugtis tuo, ką gauni“).

Taip ir apsakyme „Grandiozinės Zen vestuvės“, kur tarp visų politkorektiškų svečių siautėjantis, apsinešęs kone iki sąmonės netekimo herojus atrodo vienintelis tikras, nuoširdus žmogus. Galų gale, kaip rašo Ch.Bukowskis, gi kiekvienas randa savo būdą išsikraustyti iš proto. („po dviejų dienų alaus pakuotė ir pinta viskio buvo tuščios, o jis gulėjo lovoje, miegojo. kitos dienos kortelė užpildyta, pasitikėjimo savimi šypsenėlė švytėjo veide. yra šimtai būdų vyrui išsikraustyti iš proto“).

Žinoma, Ch.Bukowskis turi savo unikalų stilių, – kandi saviironija, juodas humoras, specialus skaitytojo provokavimas, vulgarumas, – taip taip, Ch.Bukowskis žodžių į vatą nevynioja (ir pagarba vertėjui Mariui Burokui, puikiai sugebėjusiame perteikti autoriaus vartojamą žargoną). Taip, jis chamas, tačiau to nė neslepia. Lyginant su kitomis lietuvių kalba jau pasirodžiusiomis Ch.Bukowskio knygomis, netgi sakyčiau, kad šie apsakymai dar vulgaresni, nešvankybių dar daugiau.

Galbūt tai ir nėra knyga, nuo kurios reikėtų pradėti susipažinimą su Ch.Bukowskio kūryba. Bent jau mano nuomone, jo knygos „Moterys“, „Paštas“ ir galbūt „Arklienos kumpis“ labiau tinkamos pažinties su Ch.Bukowskiu pradžiai. Tačiau šio kultinio rašytojo fanai, žinia, praris ir šį rinkinį be menkiausių abejonių.

P.S. Na, o dar tiems, kam kyla dvejonių dėl to, kaip turi atrodyti vienišo vyro virtuvė, Ch.Bukowskio atsakymas:

„parodykite man vienišą vyrą, turintį purviną virtuvę, ir penkiais atvejais iš devynių pasakysiu, kad jis – išskirtinis žmogus“

Čarlzas Bukowskis, 1967 06 27
po devyniolikto alaus butelio

„parodykite man vienišą vyrą, turintį nuolat išblizgintą virtuvę, ir aštuoniais atvejais iš devynių pasakysiu, kad jis – pasibjaurėtinų dvasinių savybių žmogus“

Čarlzas Bukovskis, 1967 06 27
po dvidešimtojo alaus butelio

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais