Po to, kai Haruki Murakami išleido trijų dalių romaną „1Q84“, buvo labai įdomu, ką autorius parašys po tokio, ko gero, ambicingiausio savo užmojo. Lūkesčiai buvo dideli. Artėjant šios knygos išleidimui buvo griebtasi padidinto saugumo, kad nenutekėtų informacija apie romaną; pats autorius, niekuomet nepasižymėjęs ypatingai dideliu noru bendrauti su žiniasklaida, ir šįsyk apie knygą nekalbėjo nieko – tai jis aiškino noru, kas skaitytojai priimtų knygą be jokių išankstinių nuostatų. Japonijoje, kur dėl šios knygos žmonės prie parduotuvių laukė per naktį (taip taip, per naktį laukiama ne tik naujų „iPhone“ modelių), jau pirmąją dieną parduota 350 tūkst. egzempliorių. Ir vėliau autoriaus gimtinėje pardavimai mušė rekordus, o pasaulyje skaitytojai reikalauja kuo greičiau knygą leisti angliškai. Knyga anglų kalba turėtų pasirodyti po kelių mėnesių, o štai lietuviai nušluostė nosį – lietuvių skaitytojai naujausią H.Murakami knygą gali perskaityti jau dabar. Toks lietuvių spurtas nestebina – nesunku pasakyti, kad šis autorius yra vienas mėgstamiausių užsienio rašytojų Lietuvoje (vien „Avies medžioklės“ parduota apie 18 tūkst. egzempliorių).
H.Murakami sako, kad šią knygą pradėjo rašyti kaip apsakymą, tačiau vėliau istorija ėmė rutuliotis vis giliau ir galiausiai virto romanu. Autorius teigia, kad šįsyk ir pats neturėjo aiškios vizijos, kaip baigsis knyga: jis tiesiog rašė, pats stebėdamas ir stebėdamasis, kaip vystosi veiksmas.
Šią knygą galima būtų skirti į dvi dalis. Pirmoji yra labiau įprastinė šio autoriaus kūrybai: su šuoliais laike, lėtoku tempu, mistinėmis, filosofinėmis potekstėmis, į vieną junginį pinamomis vizijomis, sapnais, realybe ir išsitrinančia riba tarp jų. Tai tipiškas H.Murakami pasaulis, kuriame tikrovės ir anapusinio, pasąmoninio pasaulio riba yra beveik išnykusi.
Antroji dalis – linijinis pasakojimas su beveik detektyvinės įtampos siužetu ir kur kas greitesniu tempu. Jeigu reikėtų rasti paralelių su kitomis H.Murakami knygomis, sakyčiau, kad tai „Kafkos pakrantėje“, „Mylimosios Sputnik“ ir gana smarkiai „Norvegijos miško“ mišinys. Nors, kaip žinia, visose H.Murakami knygose galima nesunkiai rasti bendrų linijų ir personažų panašumų, tai iš dalies ir aiškina šio autoriaus populiarumą – vieną kartą susitapatinęs su jo herojumi ir pasaulėvaizdžiu, vėliau atrandi tuos pačius bruožus ir kitose H.Murakami knygose, hipnotizuojančiai traukiančiose į vidų.
Kelionė į praeitį
Šios knygos siužeto pagrindas sukasi aplink mokyklos laikais susikūrusią penkių jaunuolių draugiją: Cukuru Tadzakio, dviejų jo bičiulių ir dviejų merginų. Ideali, harmoninga grupė atrodo neišskiriama, tačiau viskas pasikeičia Cukuru Tadzakiui išvykus į Tokiją. Vieną dieną jis sužino, kad draugijos nariai sutartinai nusprendė pašalinti jį iš savo rato. Jie nepaaiškina priežasčių ir nutraukia bet kokius ryšius. Puolęs į depresiją Cukuru kurį laiką klaidžioja ties savižudybės riba, ir tik po kelių metų sugeba vėl pradėti kabintis į gyvenimą. Tačiau jo vieta pasaulyje – nepastebimame kampe, tyliai ramiai be didesnių iššūkių ir sukrėtimų slenkant iš metų į metus. Tai – pilka rami egzistencija, kurioje nieko nenutinka. Cukuru pasaulis vėl supurtomas, kai jam jau 36-eri. Jo dvejais metais vyresnė mylimoji paskatina leistis į kelionę ieškoti atsakymų į didžiąją jo gyvenimo paslaptį – kodėl ketveriukė jį prieš šešiolika metų atstūmė. Norint tai išsiaiškinti Cukuru teks aplankyti ne tik savo gimtinę, bet ir keliauti į Suomiją, sužinoti jį sukrečiančias žinias. Ši kelionė į praeitį tampa herojaus bandymu iš naujo lipdyti savo tapatybę, bandyti užverti žaizdas, kurios visą tą laiką taip ir nebuvo užgijusios, tik laikytos kruopščiai paslėptos.
Jis ieško praeityje traumavusių įvykių, bandydamas suprasti, ką šie jam reiškia dabar
Pagrindinis herojus – toks, kokį dažniausiai mes ir sutinkame H.Murakami knygose. Tylus vienišius, daugiau laiko praleidžiantis savo susikurtame pasaulyje ir mintyse nei bendraudamas su kitais, sąlyčiai su išoriniu pasauliu – minimalūs, turintis savo pomėgių, padedančių išlaikyti gyvenimo ritmą (šiuo atveju – plaukimas). Jis ieško praeityje traumavusių įvykių, bandydamas suprasti, ką šie jam reiškia dabar. Tiesa, skirtumas nuo daugelio H.Murakami kūrinių yra tas, kad pasakojama trečiuoju asmeniu.
Kiek kliuvo tai, kad, išskyrus pagrindinį personažą šįkart H.Murakami nesukūrė kitų įsimintinų knygos herojų, jie yra epizodiški, teatliekantys foninio vaizdo funkciją, net ir Cukuru mylimoji atrodo tik pusiau veikianti šioje knygoje.
Kaip visuomet H.Murakami kūryboje, muzika yra labai svarbus knygos atmosferą formuojantis elementas, šįsyk tai yra Franzo Liszto kūriniai, klausydamas jų herojus tiesia tiltus tarp praeities ir dabarties, rasdamas užkoduotų prasmių ir muzikoje sustingusių jausmų. Kaip visuomet, yra ir dozė erotikos, šįsyk H.Murakami pasirinko ir žiupsnį homoerotinių elementų, to ankstesnėje jo kūryboje neteko pastebėti.
Melancholija ir tamsa
Knygos atmosfera melancholiška, tamsi ir dažnai net depresyvi, tiesa, antroje knygos pusėje visgi suteikianti vilties. Mes visi esame smarkiai veikiami savo praeities, nuo savo istorijos negali pabėgti, tačiau gali rasti būdų su ja susigyventi, rasti kelią iš tos aklavietės, kurioje esi įstrigęs, ir pradėti iš tiesų gyventi, o ne tik imituoti gyvenimą.
Turbūt nieko nestebina tai, kad knygos pabaiga, kaip ir įprasta H.Murakami knygoms, atvira, paliekanti pakankamai erdvės fantazijai. Ir visiškai nesistebėčiau, kad knyga sulauktų tęsinio, skaitytojai jau dabar to reikalauja. Kita vertus, knygos herojaus gyvenimo pratęsimas nebūtinai ir reikalingas, mat H.Murakami knygose personažai perauga vienas į kitą, sąsajos tarp knygų ir jų herojų plevena ore, ir rasti ryšį tarp jų – dar vienas šio japonų autoriaus kūrybos gerbėjų patiriamas malonumas.
Ar ši knyga po kelių metų bus įvardinama kaip vienas skaitytojų mėgstamiausių H.Murakami kūrinių? Drįsčiau abejoti. Visgi tiek „Norvegų giria“, tiek trilogija ar neabejotinai „Avies medžioklė“ bent iš pirmo įspūdžio atrodo paveikesnės. Tačiau palaukime. Su H.Murakami knygomis taip jau būna – jų jausminiai šešėliai dažnai aplanko tik praėjus kuriam laikui.
