Hermanas Kochas – ryški Nyderlandų asmenybė. Jis – ne tik rašytojas, bet ir populiarių satyrinių televizijos laidų vedėjas, aktorius. Tačiau labiausiai ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje jis išgarsėjo būtent šiuo 2009 metais išleistu romanu, dabar pasirodžiusiu ir lietuvių kalba. Visame pasaulyje šio romano buvo parduoti milijonai kopijų, Nyderlanduose pagal jį sukurti spektakliai (kas nestebina, nes knygos siužetas tam labai palankus) ir filmas.
Ši knyga – pasakojimas apie dviejų porų – brolių ir jų žmonių vakarienę Amsterdame, kurios metu atskleidžiamos šiurpios paslaptys. Romano struktūra – vakarienės patiekalai, sulig kiekvieno iš jų patiekimu vis didėja įtampa, vedanti į kulminaciją, atnešus desertą. Tokia vienų pietų/ vakarienės struktūra literatūroje nėra didelė naujiena (galima prisiminti ir neseniai pasirodžiusį Christos Tsiolkas romaną „Antausis“), tačiau visgi psichologinio trilerio, jei galima šią knygą, balansuojančia ties įvairių žanrų riba, taip pavadinti, stilistikoje tai atrodo gana šviežiai.
Tai knyga, kurioje kažin ar rasite nors vieną patrauklų personažą, ir kuri palieka moralinio purvo nuosėdas
Ką autorius išties moka – palaipsniui auginti įtampą ir apskaičiuoti, kokiomis porcijomis pateikti informaciją, kad skaitytojas iki pačios pabaigos nesusidarytų pilno vaizdo, kas išties vyksta. Skaitytojas vedamas psichologiniais labirintais, kuriuose visi vakarienės dalyviai turi ką vienas nuo kito slėpti, visos tiesos vienas kitam nesako net ir vyras ir žmona. Iš pradžių mes sužinome, kad broliai (neslepiantys vienas kitam antipatijos ir priklausantys skirtingiems visuomenės sluoksniams – vienas jų metęs darbą mokytojas, o kitas – sėkmingas politikas) bei jų žmonos nori pasikalbėti apie problemas, susijusias su jų paaugliais sūnumis. Norint sužinoti, kokį nusikaltimą jų sūnūs padarė, skaitytojui teks persiristi į antrąją romano pusę, o iki tol vyksta psichologiniai žaidimai prie stalo, valgant vis naują patiekalą, o pasakotojui dėliojant to vakaro ir iki tol įvykusių įvykių chronologiją.
Šis istorijos dėliojimo būdas kiek primena jau minėtą G.Flynn – pasakotojo portretas skaitytojo akyse pamažu keičiasi, padoraus šeimos tėvo įvaizdis kardinaliai apsiverčia. Netikėtai išsivysto ir kitų vakarienės dalyvių psichologiniai portretai, jų poelgiai ir sprendimai, kaip reaguoti į susidariusią baisią situaciją, atrodo visiškai priešingi tam, kokie šie personažai mums parodomi knygos pradžioje. Kiekvienas reaguoja skirtingai ir turi savo būdą, kaip spręsti iškilusią šiurpią paslaptį, ir esminis keliamas klausimas čia yra – kaip toli gali nueiti, norėdamas apsaugoti savo vaikus?
Šis romanas – ir apie blogio prigimtį, kuri, kaip rodo knygoje autorius, gali atsiskleisti kiekviename, ir net patiems baisiausiems nusikaltimams galima sugalvoti pateisinimų. Iš dalies knygos atmosfera priminė ir Breto Eastono Elliso knygos „Amerikos psichopato“ nuotrupas.
Tačiau knygoje autorius užgriebia ir kitų temų. „Vakarienę“ galima skaityti ir kaip negailestingą satyrą, kurioje pliekiama pilka Nyderlandų visuomenė, politikos elitas, viduriniosios klasės įpročiai, kliūna net Nyderlandų restoranų kultūrai. Tad „Vakarienė“ gali patikti ir cinišką, juodąjį humorą mėgstantiems skaitytojams.
Tai knyga, kurioje kažin ar rasite nors vieną patrauklų personažą, ir kuri palieka moralinio purvo nuosėdas. Kita vertus, autoriaus tiesmukas klausimas, ką darytume tokioje situacijoje, turbūt turėtų priversti susimąstyti apie to paties blogio šaknis kiekviename iš mūsų.
