Lietaratūros naujienas sekite ir socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje „15min knygų lentyna“.
J.M.Coetzee ypatingai kažko įrodinėti literatūros pasaulyje seniai nebereikia. Nobelio premijos laureatas visai pagrįstai vadinamas vienu iškiliausių šių laikų rašytojų. Ir pradėjus skaityti jo knygą „Lėtas žmogus“, pirmąją po to, kai 2003 metais jam buvo paskirta Nobelio premija, iš pradžių netgi apima toks keistas jausmas, kad rašytojas tarsi specialiai paėmė pakankamai rašytą-nurašytą siužetą. Vyras avarijoje netenka kojos ir tokios netekties šviesoje permąsto savo gyvenimą, jausmus ir tai, kaip nori gyventi toliau.
Tema jau ne sykį įvairiais aspektais tyrinėta. Tačiau čia ir pasireiškia J.M.Coetzee talentas – tai, kas atrodo pakankamai nuspėjama, šioje knygoje tampa visiškai netikėta.
Knyga prasideda lėtai, kaip ir priklauso pagal pavadinimą. Toks tempas, netgi kiek melancholiškas išlieka visoje knygoje. 60-etis Polas važiuodamas dviračiu patenka į avariją, ir ligoninėje nusprendžiama jam koją amputuoti. Grįžęs į namus jis pasisamdo kroatę imigrantę Marijaną, kurią netikėtai pačiam sau įsimyli. Tačiau Marijana yra laimingai ištekėjusi, turi vaikų, o ir Polui jokių jausmų, išskyrus darbinį rūpestingumą nedemonstruoja. Polui teks rinktis, kokius santykius su Marijana jis kurs, į kokius kompromisus eis, ką pasiryžęs paaukoti.
Viskas dar labiau komplikuojasi, kai prie Polo buto durų pasirodo rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri, pasirodo, viską žino apie jo gyvenimą. Šis personažas diskutuojant apie „Lėtą žmogų“ sulaukia kone daugiausia prieštaravimų. Iš tiesų, iki galo taip ir neaišku, kokius žaidimus su skaitytoju žaidžia autorius kurdamas jos portretą. Elizabetos Kostelo personažas pusiau realus, pusiau mistiškas, ir tas nesuvokimas, kaip ją traktuoti, reikia pripažinti, iš pradžių erzina. Ar tai Polo sąmonės atspindys, jo sąžinė, o gal taip J.M.Coetzee kuria dar vieną istorijos lygmenį – santykių tarp rašytojo ir jo kuriamų personažų (mat „Elizabeta Kostelo“ yra kitas J.M.Coetzee kūrinys; beje, įdomus sutapimas, temą apie tai, kaip rašytojas ima nebevaldyti savo kuriamų personažų, nagrinėja ir taip pat neseniai lietuvių kalba išleistoje knygoje „T“ rusų rašytojas Viktoras Pelevinas, tačiau apie tai – jau kitoje recenzijoje). Šiaip ar taip, į istoriją įsitraukus Elizabetai Kostelo viskas ima laviruoti tarp realistiško ir kone magiškojo realizmo persunkto pasakojimo.
Išorinio veiksmo šioje knygoje nedaug, tačiau psichologinės įtampos – apstu. Autorius užgriebia svarbias temas, neleisdamas išsisukti nuo atsakymų. Polo kojos praradimas – tik metafora, fizinio trūkumo atsiradimas tik atveria tą tuštumą, kuri žiojėjo jo gyvenime ir anksčiau, tačiau į kurią nekreipė dėmesio. 60-etis Polas – viengungis, vienišas žmogus, gyvenantis nuobodų, monotonišką gyvenimą. Jo gyvenimas panašus į juodai baltą fotografiją, kurioje trūksta spalvų ir aistrų. Kaip Polui sako Elizabeta Kostelo, jis labiausiai panašus į vėžlį, kuris šimtmetį uosto orą prieš mėgindamas iškišti galvą – sprendimų priėmimas jam atrodo pernelyg rizikingas.
Sėdėdamas su amputuota koja ir mąstydamas jis suvokia, kad gyvenime nepadarė nieko blogo, bet ir nieko gero. Labiausiai Polas gailisi dėl to, kad neturėjo vaikų. Galbūt būtent vaikai būtų padėję jam atrasti savo jausmus. Juk „vaikai mums duodami tam, kad išmoktume mylėti ir tarnauti. Savo vaikų dėka tampame laiko tarnais“ (p. 131).
Tačiau didžiausią sumaištį kelia Polo jausmai Marijanai. Polas keliauja įvairiais psichologiniais lygmenimis – nuo susižavėjimo ja, noro bet kuria kaina gauti ją, iki pralaimėjimo, pasiryžimo tapti tik jos šeimos draugu. Tačiau kur yra egoizmo ribos, kur prasideda manipuliacijos ir kur yra tikri jausmai, kaip toli gali nueiti griaudamas svetimą laimę, kad mėgintum kurti savosios iliuziją? Polui anksčiau atrodė, kad mylėti galima ir vien tik valios pastangomis, tačiau dabar tai neveikia. Be to, svarbu suprasti ir tai, kad rūpestis ir meilė – dvi visiškai skirtingos jausmų kategorijos. „Jūs šaltas žmogus. Vargšas šaltas žmogus“, – sako Polui Elizabeta Kostelo. Paguodos šioje istorijoje jam yra nedaug.
J.M.Coetzee, kurdamas savo herojus, stengiasi būti sąžiningas, nedemonstruoti jiems jokio pasigailėjimo. Kartais tampa net nejauku, kiek išgryninami kai kurie poelgių motyvai. Ir nebūtinai skaitydami apie herojų mes matome ten tik jį. Juk ten pirmiausia esame užfiksuotos mūsų savybės, kurių mielai nepastebėtume ir užglaistytume gražesniais žodžiais.
Nors temos čia – ne iš lengvųjų, autorius rašo stebėtinai lengvai, skaityti knygą yra tikras malonumas jau vien dėl rašymo stiliaus, sugebėjimo sukoncentruoti tokios nedidelės apimties kūrinyje tiek daug visko.
Kai kurie kritikai yra pareiškę, kad šis J.M.Coetzee romanas nė iš tolo neprilygsta jo ankstesniems. Na, pasirinkimas yra – lietuviškai yra išleistos dar dvi šio rašytojo knygos, tarp jų ir „Maiklo K gyvenimas ir laikai“, už kurią jam ir buvo skirta Nobelio premija. O jeigu paklaustumėte manęs, sakyčiau, kad skaityti reikia jas visas, mat tai iš tiesų neeilinis pasakotojas.
