Urugvajiečio rašytojo Juano Carloso Onetti kūryba ne itin smarkiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir nemažai Vakarų Europos valstybių, kur jo knygos intensyviau imtos leisti ne taip jau ir seniai.
Tai gana keista, nes šis rašytojas, vertinant Lotynų Amerikos literatūrą, dažnai statomas į vieną gretą su tokiais autoriais kaip Julio Cortazaras ar Gabrielis Garcia Marquezas.
Jo reikšmė Lotynų Amerikos literatūrai įvertinta ir premijomis – visų pirma, Cervanteso, aukščiausiu ispanų literatūros apdovanojimu. Juaną Carlosą Onetti itin vertino ir kiti Lotynų Amerikos rašytojai – Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa vadino jį vienu svarbiausių rašytojų visame pasaulyje. Tas pats Roberto Bolano, labai mėgęs Juano Carloso Onetti knygas, pusiau juokais sakė, kad jis pats yra siaubingas rašytojas, lyginant su šiuo autoriumi.
Chuano Carloso Onetti biografija yra ne tokia jau skirtinga nuo nemažos dalies Lotynų Amerikos rašytojų, tapusių neparankiais valdžiai. Pelnęs pripažinimą ir įgijęs nemažą įtaką visuomenėje, jis diktatoriško režimo buvo įkalintas. Po kurio laiko paleistas į laisvę jis paliko savo gimtinę ir išvyko su žmona į Europą, Ispaniją. Tiesa, skirtingai nuo daugelio kitų Lotynų Amerikos rašytojų, jis gyvenimui pasirinko ne Barseloną, o Madridą.
Nėra taip jau paprasta pasakyti, kokia „Maitvanagio“ tema. Galbūt tai yra amžinoji gėrio ir blogio kova ir išnykstančios ribos tarp jų? Galbūt tai asmenybės psichologinis, moralinis irimas? Bet kuriuo atveju, šis autorius savo knygoje pateikia tiek subtilių niuansų, kad sunku tiksliai apibūdinti šios knygos pagrindines temas. Kur kas lengviau apibūdinti kuriamą atmosferą – ji yra tingi (autorius puikiai perteikia Lotynų Amerikos provincijos karščio kamuojamų miestelių nuotaiką), melancholiška, su ore tvyrančiu nuobodulio, pesimizmo jausmu. Rašytojo kalba – poetiška, jis įdomiai konstruoja šį nelinijinį pasakojimą, istoriją dėliodamas vis iš kitų veikėjų perspektyvos, tai pirmuoju, tai trečiuoju asmeniu. Nesakyčiau, kad labai lengva sekti šį pasakojimą, ir veikėjų tarpusavio santykiai, jų istorijos, praeities šešėliai išlenda tik pamažu. Kartais jautiesi tiesiog įklimpęs į šį pasakojimą, ir judėti į priekį prireikia pastangų. Tačiau jos dosniai atlyginamos.
„Maitvanagis“ yra pakankamai pesimistiškas ir ironiškai niūrus pasakojimas, bet jame tikrai pastebėsite kai ką nejaukiai pažįstamo
Na, o pats knygos siužeto pagrindas – Santa Marijos miestelyje vaistininkas Bartė kartu su Larsenu, pramintu Maitvanagiu, įkuria pirmąjį viešnamį. Kai vieniems tai tampa svajonės įgyvendinimu, protestu prieš veidmainystę ir aplinkos pilkumą, kitiems miestelio gyventojams tai atrodo nuopolio ir degradavimo ženklu. Netrukus prasideda kova su viešnamiu. Tačiau tai tik viena iš siužetinių linijų. Kitose besiraizgančiose pynėse matome jaunuolį, siekiantį savo mirusio brolio našlės meilės, Larseno gyvenimo istoriją, vieno iš aršiausių kovotojų su viešnamiu moralinę veidmainiavimą – buvęs svingerių vakarėlių organizatorius tampa aršiu paleistuvystės priešu. Noras pabėgti, visuomenės spaudimas – dažnos temos šio autoriaus kūryboje, ir „Maitvanagyje“ jos irgi pirmame plane. Pats autorius save vadino pesimistu, ir šviesos blykstelėjimų čia nėra daug.
Kaip ir nemažai Lotynų Amerikos autorių, šis rašytojas dažnai lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu. Iš tiesų kažkokių paralelių tarp fikcinio Santa Marijos miesto ir Makondos iš „Šimto metų vienatvės“ galima rasti, tačiau nuotaika skiriasi kardinaliai. Pas Chuaną Carlosą Onetti ji kur kas depresyvesnė, ironiškesnė, tai tikrai sunku būtų pavadinti magiškuoju realizmu. Jeigu reikėtų ieškoti palyginimų, greičiau tai jau būtų Williamo Faulknerio ar Jorge Luiso Borgeso kūriniai.
Kaip sakė autorius Karlosas Fuentesas, Chuanas Karlosas Onetti vienas pirmųjų pajautė ir užfiksavo naujuosius visuomenės požymius – izoliaciją, vienatvę, atsiskyrimą. „Maitvanagis“ yra pakankamai pesimistiškas ir ironiškai niūrus pasakojimas, bet jame tikrai pastebėsite kai ką nejaukiai pažįstamo.
