„Ar dažnai mes pasakojame savo gyvenimo istoriją? Ar dažnai ją šiek tiek pataisome, pagražiname, apkarpome? Ir kuo ilgiau gyvename, tuo mažiau randasi tokių, kurie galėtų kuo nors suabejoti, priminti mums, kad mūsų gyvenimas nėra iš tiesų mūsų gyvenimas, o tik istorija, kurią mes pasakojame apie savo gyvenimą. Papasakojame kitiems, bet daugiausia – sau“.
Anglų rašytojas Julianas Barnesas neretai vadinamas vienu svarbiausių šiuolaikinių Europos autorių, lyginamas su Italo Calvino, Milanu Kundera ar Marceliu Proustu. Ši knyga „Pabaigos jausmas“ rašytojui galiausiai pelnė prestižinę „Booker“ premiją. Apie tai, kad gaus šią premiją, kritikai kalbėjo jau seniai – nuo pat 1984 metų jie sakė, kad būtent J.Barnesas labiausiai nusipelnė šio įvertinimo. Tačiau tik 2011 metais, parašęs „Pabaigos jausmą“, J.Barnesas buvo įvertintas „Booker“. Tuo metu vertinimo komisijai vadovavusi Stella Rimington sakė: „Pamanėme, kad tai nuostabiai parašyta knyga, pamanėme, kad tai knyga, kuri kalba XXI amžiaus žmonijai“, – sakė ji. Jonas Howellsas iš „Waterstone's“ – vienos didžiausių britų knygų pardavimo kompanijų – sakė, kad J.Barnesas, kuris kažkada šią premiją pavadino „snobišku laimėjimu“, jos nusipelnė: „Tai nėra gero rašytojo ir prastos knygos sindromas, „Pabaigos jausmas“ yra nuostabus romanas, toks, kuris baigus skaityti dar ilgai sukasi skaitytojo galvoje“.
Pamanėme, kad tai nuostabiai parašyta knyga, pamanėme, kad tai knyga, kuri kalba XXI amžiaus žmonijai
Lietuvių kalba iki šiol buvo pasirodžiusios dvi šio autoriaus knygos – „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ ir „Flobero papūga“. Tie, kas skaitė pastarąją knygą, atsivertę „Pabaigos jausmą“ gali būti kiek nustebinti, mat vietoje postmodernistinės dėlionės, žaidimo stiliumi, jis grįžta prie daugeliui įprastesnio linijinio pasakojimo. Atrodytų, grįžta prie įprastesnės formos, tačiau neapsigaukite, nes autorius sugeba tiesiog neįtikėtinai išmaniai išnaudoti tokį pasakojimo būdą.
Apie ką ši knyga? Daugiausia ji yra apie atmintį ir apie asmeninį laiką, kuris yra „tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi“. Tai pasakojimas apie praeities skriaudas, kerštą, kuris pasirodo besąs kvailas ir beprasmis, nes iš tiesų visų pirma turi stoti akistaton su savimi, o ne su kitais, ir itin skausmingą suvokimą, kad tai, kuo ilgą laiką laikei save, iš tiesų buvo tik iliuzija – mėgindami pateisinti, pagražinti save, mes linkę dalį savo praeities užmiršti arba ją iškreipti. „Tai, ką galiausiai prisimeni, ne visada yra tas pats, ką patyrei“.
Pagrindinis šios knygos herojus Tonis Vebsteris mokykloje – neišskiriamas su trimis draugais. Jie pasitikintys savimi, filosofuoja, skaito knygas ir pasiruošę nerti į gyvenimą, įsivaizduodami, kad ten viskas bus kaip romanų puslapiuose – jie jaučiasi gyvenantys garde, iš kurio galiausiai ištrūks į tikrąjį gyvenimą. Jie prisiekia amžiną draugystę, tačiau, kaip dažniausiai ir būna gyvenime, paskui jų keliai išsiskiria.
Vėliau pagrindinį herojų sutinkame jau po keliasdešimties metų, išsiskyrusį, palaikantį draugiškus santykius su buvusia žmona, regis, gyvenantį ramų pagyvenusio žmogaus gyvenimą. Tačiau ši ramybė sudrumsčiama, kai jis gauna laišką iš advokatų kontoros. Jam tenka grįžti į praeitį ir prabudinti prisiminimus. Herojus ima suprasti, kad atmintis yra toli gražu netobula, kad tai, kaip jis dėliojosi mintyse savo paties praeitį, iš tiesų buvo tik žaidimas su savimi.
Bandydamas išsiaiškinti, kas įvyko prieš keliasdešimt metų, herojus priverstas išsiropšti iš saugaus narvo ir suvokti, kuo jis gyveno visą šį laiką. „Tarėmės esą subrendę, o buvome tiktai saugūs. Tarėmės prisiimantys atsakomybę, o iš tiesų bijojome. Tai, ką mes vadinome pragmatizmu, tebuvo vengimas stoti akistaton. Laikas... jeigu turėtume pakankamai laiko, mūsų tvirčiausiai suramstyti sprendimai pasirodytų išklibę, o įsitikinimai nei šiokie, nei tokie“.
Tai labai sąžininga, neleidžianti pabėgti saugiai į savo paties susikurtą pasaulį knyga
Herojus suvokia gyvenęs taip atsargiai, kad nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis. Jį apima liūdnas suvokimas, kad kažkada jis turėjo žmogiškų ambicijų, tačiau jų atsisakė, nusprendęs, kad jos neįgyvendinamos, kad vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi, kad jam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kažkada skaitytais romanuose. O juk būtent tas romanų pasaulis jaunystėje atrodė toks viliojantis. Šie herojaus suvokimai iš dalies labai primena J.M.Coetzee knygos „Lėtas žmogus“ herojaus savianalizę.
Tai labai sąžininga, neleidžianti pabėgti saugiai į savo paties susikurtą pasaulį knyga. Joje aštriai atveriami užslėpti jausmai ir parodoma, kaip mes mėginame save apgaudinėti, norėdami pateisinti save.
Julianas Barnesas save dažnai apibūdina kaip linksmą pesimistą. Ir būtent šie žodžiai gana gerai apibūdina knygos nuotaiką. Taip, ji pasakoja apie prarastas galimybes, apie negrįžtamumą, senėjimą ir mirtį, tačiau subtilios ironijos, saviironijos čia apstu.
Šioje knygoje Julianas Barnesas yra geriausioje savo stiliaus formoje – jo sakiniai tikslūs, kruopščiai apmąstyti, pasakojimas lyg ir paprastas, tačiau matai, kad iš tiesų čia viskas tiek išgryninta, kad nepalikta nieko nereikalingo. Tai – aukščiausios prabos literatūra, ir akivaizdu, kad visi apdovanojimai bei liaupsės autoriui buvo skirti ne veltui.
