Dominikiečių kilmės rašytojas Junot Diaz, 2008 metais apdovanotas prestižine Pulitzerio premija, vadinamas vienu įdomiausių šiuo metu JAV gyvenančiu autoriumi. Ne veltui viename interviu Salmanas Rushdie, kalbėdamas apie tai, kur dabar gimsta įdomiausi literatūros kūriniai, sakė, kad Jungtinėse Valstijose – čia jį ypač žavi multikultūralizmas, ir būtent Junot Diaz knygas jis pavadino vienais išskirtiniausių šios kultūrų samplaikos pavyzdžių.
Junot Diaz gimė Dominikos Respublikoje, 1974 metais jis persikėlė gyventi į JAV pas ten emigravusį tėvą. Šios šaknys atsispindi ne tik Junot Diaz nagrinėjamose temose, bet ir pačioje kūrinių kalboje, kuri gavusi pavadinimą „spanglish“ – tai anglų, ispanų ir gatvės žargono mišinys.
Netobulos meilės
Nors oficialiai „Štai taip tu ją prarandi“ vadinama apsakymų rinkiniu, tačiau visos šios istorijos yra susiję, o jas vienija pagrindinis personažas Junioras, jo gausių meilės romanų aprašymų gijos. Pats autorius su šypsena kalba apie tai, kuo gi vadinti šią knygą – apsakymų rinkiniu ar romanu. „Aš tai laikau žaidimu – linksmu žaidimu, o ne manipuliaciniu su savo skaitytojais, – sako rašytojas, pridurdamas, kad patys skaitytojai turi nuspręsti, kas gi yra ši knyga. – Skaitytojas turi nuspręsti, kaip žiūrėti į šią knygą. Manau, kad tai yra labi svarbu“.
Rašytojas sako, kad šią knygą rašė 15 metų, ir net įdėmiai netyrinėjus autoriaus biografijos akivaizdu, kad autobiografinių motyvų čia apstu, pagrindinis „Štai taip tu ją prarandi“ herojus Junioras yra rašytojo alter ego.
Nesitikėkite rasti čia romantiškų aprašymų ar ašaroto sentimentalumo – šios meilės istorijos yra aprašomos aštriai, kietai, gyvai, tiesmukiškai, dažnai vulgarokai
Esminė šios knygos tema, kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, pagrindinio herojaus meilės istorijos. Tačiau nesitikėkite rasti čia romantiškų aprašymų ar ašaroto sentimentalumo – šios meilės istorijos yra aprašomos aštriai, kietai, gyvai, tiesmukiškai, dažnai vulgarokai (ir bent jau man šis knygos viršelis nelabai atitinka turinio). Tai be jokių užuolankų, netgi ciniškai, tačiau kartu ir su poetiniu polėkiu pasakojamos netobulos meilės: išdavystės, išnaudojimai, netausojimas to, ką turi. Ir daug sekso – su bendraamžėmis, mokytoja, su baltosiomis, mulatėmis ir dominikietėmis.
Ne ne, negalvokite, kad tai yra tam tikras vyriškas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ variantas. Visas šis vulgarumas ar atvirumas nėra savitikslis, autorius tiesiog stengiasi perteikti būtent tokį, įtikinamą herojaus pasaulį, kupiną aistros, paieškų ir nesugebėjimo kurti santykius.
Herojaus paveikslas pamažu keičiasi – iš pradžių tai kietas vyrukas, norintis į lovą įsitempti kiekvieną merginą, o paskutiniame apsakyme jis niekaip negali užmiršti buvusios mylimosios, ir šįkart nepadeda nei alkoholis, nei daug kitų merginų, nei kone maniakiškas susidomėjimas sportu. „Visų savo pažįstamų klausinėji, kiek laiko paprastai užtrunka atsigauti. Yra daugybė formulių. Vieni metai už kiekvienus metus, kuriuos praleidote kartu. Dveji metai už kiekvienus metus, kuriuos praleidote kartu. Kad čia tik dvasios stiprybės klausimas: kai nusprendi, kad viskas baigta – viskas baigta. Niekada neatsigausi“. Kol galiausiai ateina atsakymas, kad pusė gyvenimo meilės – visa amžinybė ir pradžia yra viskas, ką gauni.
Kai kas kritikuoja autorių už tai, kokius moterų portretus jis čia kuria, nes didžiojoje knygos dalyje jos tėra tik besikeičiantys objektai, tačiau būtent tokiu būdu Junot Diaz ir rodo herojaus brendimą, sugebėjimą ir jose įžvelgti žmones, o ne tik aistros objektus.
Sveiki atvykę į laisvąjį getą
Tačiau tai tikrai nėra vien tik knyga apie aistros prigimtį, meilę ir seksą. Ne ką mažiau įdomiai yra aprašomos imigrantų tapatybės paieškos. Ir vienas stipriausių knygos apsakymų yra „Invierno“ – apie tai, kaip pas JAV įsikūrusį tėvą iš Dominikos Respublikos persikelia Junioras su motina ir broliu. Jie čia jaučiasi svetimi, pakliuvę į getą, o motina kenčia beveik nepakeliamą vienatvę.
Autorius ironiškai, pašaipiai vis duria į stereotipus, su kuriais tenka susidurti šiems atvykėliams, sunkiai galinčiais vadinti JAV savo namais
Šis buvimo gete jausmas nepalieka ir vėliau, tai pasaulis su sunkiai dirbančiais vyrais, kurie namie nori tik tylos, agresyvių, nepasitikinčių savimi vyrų, nepritampančių ar jautrumą slepiančių po kietumu ir cinizmu, moterų, svajojančių apie savo namus, tėvų, vis prisimenančių gimtinėje paliktus vaikus, pas kuriuos greičiausiai niekada negrįš. Autorius ironiškai, pašaipiai vis duria į stereotipus, su kuriais tenka susidurti šiems atvykėliams, sunkiai galinčiais vadinti JAV savo namais („Mes neatrodom kaip pora. Kai ji nusišypso, bičai prašo jos rankos, kai nusišypsau aš, jie pasitikrina, ar tebeturi savo pinigines“).
Junot Diaz iš tiesų yra neeilinis pasakotojas, turintis ir savitą stilių, ir mokantis paliesti tiek universalias, tiek specifines Lotynų Amerikos emigrantų temas. O apie meilę jis rašo taip, kaip literatūroje kalba ne itin daug kas.
