Knygos „Bėgantis paskui aitvarą“ ir „Tūkstantis saulės skaisčių“ nemažai daliai skaitytojų tapo neblogu būdu geriau pažinti Afganistano istoriją ir kultūrą, suprasti, kas ir kodėl ten vyko pastaraisiais dešimtmečiais. 1965 metais Kabule gimęs, o vėliau politinį prieglobstį su šeima JAV gavęs rašytojas abiejose knygose pasakojo apie skaudžią šalies istoriją, kurioje žmonių gyvenimus draskė karai, Talibano siautėjimas. Jautriai, gal netgi kiek melodramatiškai papasakotos istorijos tapo pasaulio literatūros sensacija – abiejų šių knygų visame pasaulyje parduota 38 mln. kopijų, o pagal „Bėgantis paskui aitvarą“, ko gero, labiausiai žinomą K.Hosseini knygą (nors man asmeniškai „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo kur kas stipresnė, emocionaliai paveikesnė) sukurtas ir filmas.
Po šių knygų buvo labai smalsu, kokiu keliu pasuks K.Hosseini. Mat nors ir papasakotos iš skirtingų požiūrio taškų ir susikoncentravusios ties skirtingais šeimos ryšiais („Bėgantis paskui aitvarą“ buvo daugiausia skirta tėvo ir sūnaus, „Tūkstantis saulių skaisčių“ - motinos ir dukters santykiams), jos abi pasakojo panašias istorijas, ir buvo pavojus, kad autorius ims kartotis. Matyt, tai suprato ir pats rašytojas, sukūręs visai kitokios konstrukcijos romaną, o ir tematika jo yra kur kas sudėtingesnė.
Jis kalba tai, ką galima padaryti artimų žmonių, šeimos vardan, kokie svarbūs tarpusavio santykiai ir kaip praeitis dažnai visiškai neįtikėtinais būdais gali pakeisti ateitį
„Ką gi. Norite pasakos, ir aš jums ją paseksiu. Bet tik vieną. Daugiau manęs neprašykite“, - taip pradedamas trečiasis K.Hosseini romanas, darsyk įrodantis, kad šis autorius – puikus pasakotojas. Poetiškai, jautriai, kiek sentimentaliai knygoje „Ir aidėjo kalnai“, taip pavadintoje pagal Williamo Blake'o eilėraštį, jis pasakoja kelių kartų istorijas, kalba tai, ką galima padaryti artimų žmonių, šeimos vardan, kokie svarbūs tarpusavio santykiai ir kaip praeitis dažnai visiškai neįtikėtinais būdais gali pakeisti ateitį.
Šios knygos idėja autoriui gimė 2007 metais, viešint Afganistane. Tuomet jis išgirdo istoriją apie tai, kaip šeima pardavė savo vaiką, kad galėtų išgyventi kiti. Tuo prasideda ir šis romanas – 1952 metais Afganistano kaimelyje nepasiturinčioje šeimoje dešimtmetis Abdula ir trejų metų jo sesutė Pari be galo prisirišę vienas prie kito, jų stiprus ryšys atrodo nenutraukiamas. Tačiau tuo metu šeima atsiduria ties lemtingu apsisprendimu – tėvas nusprendžia, kad norint išlaikyti šeimą teks parduoti Pari. Šią įsidukrina bohemišką gyvenimo būdą gyvenanti afganistanietė ir jos vyras, kažką slepiantis nuo aplinkinių. Galiausiai brolis ir sesuo nutolsta ir geografiškai – moteris su Pari išvažiuoja gyventi į Paryžių, o praradimo skausmo taip niekad ir neišsigydysiantis Abdula lieka Afganistane. Tolesnė romano istorija – tai kelionė laike ir erdvėje – pasakojama šios išdraskytos šeimos istorija, keliaujama per visą XX amžių iki šių laikų, veiksmas keliasi iš Afganistano į Prancūziją, JAV ir Graikiją.
Esminės šios romano temos yra – pasirinkimai, meilė, priklausomybė nuo kitų, išdavystės, griaunančios pasitikėjimą, pareigos jausmas, tai, kiek savęs galima aukoti („Tokia meilė, kuri galiausiai tave priverčia rinktis: arba tu atsiplėši nuo jos ir išsilaisvini, arba pasilieki ir kenti jos varžtus nors tie ir suspaudžia tave į kažką mažesnio už save pačią“, p. 362), heroizmą ir menkystę ir galiausiai – kas yra šeima, ar jos ryšiai nepavaldūs laikui.
Didžiausias skirtumas – čia nėra vieno pagrindinio herojaus, romanas tarsi sudėtas iš tarpusavyje susijusių apsakymų
Lyginant šį romaną su kitais K.Hosseini kūriniais, iš karto į akis krenta, kad tai, skirtingai nuo „Bėgantis paskui aitvarą“ ir „Tūkstantis saulės skaisčių“, yra nelinijinis pasakojimas. O didžiausias skirtumas – čia nėra vieno pagrindinio herojaus, romanas tarsi sudėtas iš tarpusavyje susijusių apsakymų. Iš dalies tai atrodo patrauklu – rašytojas stengiasi parodyti kuo įvairesnį personažų, kurie čia yra sudėtingesni, prieštaringesni nei jo buvusiose knygose, spektrą, atskleisti, kaip skirtingai gali klostytis tos pačios šeimos narių istorijos. Tačiau kartu tas šuoliavimas neleidžia taip įsijausti į personažus kaip, tarkime, „Tūkstantyje saulių skaisčių“. Kai kurios knygos dalys atrodo nereikalingos ir nelabai padedančios vystyti pagrindinę siužetinę temą. Autorius palieka nemažai atvirų pabaigų, ir kai kurie personažai, staiga atsiradę, taip pat staiga ir dingsta. Savaime suprantama, toks chameleoniškas knygos pobūdis ir buvo rašytojo sumanymas, tačiau manau, kad tai patiks toli gražu ne visiems K.Hosseini gerbėjams.
Mažiau šioje knygoje ir Afganistano, tai yra ir pirmoji autoriaus knyga, kurioje jis beveik nerašo apie Talibaną. Viename interviu autorius sakė, kad jis norėtų, jog apie Afganistaną kažkada būtų kalbama nebe vien tik karų kontekste, o jo paties siekis yra sukurti žmogiškąjį ryšį tarp Vakarų ir Afganistano. Šia knyga jis šį siekį ir stengiasi įgyvendinti – rodo, kaip persipina šios kultūros, kaip vyksta globalizacija. Žinoma, čia jis nebėga nuo Afganistano kultūros, istorijos temos, tačiau visgi daugiau randame to, kaip afganistaniečiams pavyksta prigyti Vakaruose. Bet vėlgi – tai tik viena iš temų, o kur kas svarbesnė yra santykių tarp šeimos narių tema, ir ji yra universali, drąsiai galinti egzistuoti ir be šio kultūrinio konteksto.
Nesu tikras, kad ši K.Hosseini knyga bus tokia pat emociškai paveiki kaip jo buvę kūriniai. Tačiau esu tikras, kad skaitydami apie šias kelių kartų gyvenimų pynes galėsite ir vėl mėgautis puikiai pasakojamomis istorijomis. Pasirinkęs kitą formą ir temas K.Hosseini vėl mums įrodo, kodėl jis yra vienas populiariausių rašytojų pasaulyje.
