Ar iš tiesų taip ir yra? Bent jau romanui pasirinktų temų prasme skandalingasis autorius M.Houellebecq'as iš tiesų įžengia į teritorijas, apie kurias skaitant jo „Elementariąsias daleles“ ar „Platformą“ sunku buvo net ir pagalvoti – tai, ko gero, ambicingiausias jo kūrinys. Vietoje prostitucijos, sekso turizmo, orgijų temų autorius imasi rašyti apie meno pasaulį, jo vietą visuomenėje, svarsto apie avangardinę architektūrą, produkcijos gaminimo būdus, fotografijos techniką ar nykstančias profesijas, dingstančią senąją Prancūziją, viską suvesdamas į Vakarų civilizacijos saulėlydį (kas, be abejo, šio autoriaus kūrybai nieko naujo – būtų keista, jeigu pagrindinė mintis būtų kita). Žinoma, visa tai pateikiama M.Houellebecq'ui būdingu cinišku tonu ir mizantropine filosofija persmelkta nuotaika, tačiau skaitant knygą visgi atrodo, kad tai – kitoks M.Houellebecq'as nei buvusiose knygose. Apima jausmas, kad M.Houellebecq'as, kuris anksčiau buvo paniuręs, piktas ir provokuojančiai kandus, gal netgi agresyvus, čia yra pavargęs ir nusivylęs.
Gal ir neatsitiktinai čia vyrauja ne jo pamėgtosios sekso temos (sekso šiek tiek yra ir čia, tačiau kur kas mažiau nei ankstesnėse knygose), o mirtis ir senėjimas. Autoriaus literatūrinės provokacijos kiek santūresnės nei anksčiau, ir dėl to kai kas paskubėjo pavadinti šią knygą labiausiai tinkama plačiosioms masėms. Visgi nesakyčiau, kad tai būtinai yra tiesa – šįkart M.Houellebecq'as griebiasi įvairių stilistinių žaidimų, kaip reikiant patampančių skaitančiojo kantrybę. Tarkime, dialogai, virstantys mini-esė, kur diskutuojama apie architektūrą ar meną, ar ilgi aprašymai (kaip M.Houellebecq'as be skandalų – šįkart autorius buvo apkaltinas tuo, kad vogė aprašymus iš „Wikipedia“) gali pasirodyti sausoki.
Pasakius visa tai reikėtų pereiti prie stipriosios M.Houellebecq'o kūrybos pusės. Rašytojas, kaip ir anksčiau, sugeba aštriu, cinišku žvilgsniu smeigti tiesiai į Vakarų pasaulio (šįkart daugiausia – į Vakarų pasaulio elito sluoksnių) nervą. Susvetimėję, nuobodžiaujantys, plaukiojantys paviršiuje be aiškios krypties, naikinantys save ir užsiimantys beprasmiškais dalykais – tokie šio pasaulio žmonės. Jie neturi bendrų interesų, užsiėmimų, keliauja neišmatuojamais ir nesusikertančiais keliais. Pagrindinis knygos herojus – fotografas Džedas Martinas, kuris netikėtai pačiam sau tampa multimijonieriumi įžymybe, jo paveikslai ir nuotraukos perkami už pasakiškas sumas. Šlovei vis didėjant herojus slenka vis gilyn į vienatvę ir atsiribojimą. Jo santykiai su aplinkiniais – skurdūs, kalėdiniai pokalbiai su tėvu tėra niūri pareiga, o moterys iš gyvenimo dingsta vos tik pasirodžiusios. Tiesą sakant, Džedas neturi nei tikslų, nei to, dėl ko vertėtų gyventi, o galiausiai jo atrandama vidinė ramybė gali sukelti didesnį siaubą nei blaškymasis be prasmės. Gerai pagalvojus, visoje knygoje sunku surasti herojų, kurie turėtų kažkokių aiškesnių tikslų, o jeigu šie ir yra, tai parodoma su tirštu sarkazmo prieskoniu.
Apima jausmas, kad M.Houellebecq'as, kuris anksčiau buvo paniuręs, piktas ir provokuojančiai kandus, gal netgi agresyvus, čia yra pavargęs ir nusivylęs
M.Houellebecq'as įterpia čia postmodernistinių motyvų – vienas iš knygos veikėjų yra Houellebecq'as, niūrus, nuo pasaulio besislepiantis rašytojas. Šio personažo vystymąsi stebėti įdomu – žinoma, autorius sąmoningai kūrė jį tokį, kad skaitytojas galvotų, kiek čia autobiografinių detalių. Yra ir dar vienas realus (arba pusiau realus) veikėjas – rašytojas Beigbederis, geras Houellebecq'o bičiulis. Postmodernistiškai M.Houellebecq'as žaidžia ir su knygos stilistika – pabaigoje kūrinys staiga virsta detektyvu, kuomet Džedas išsprendžia baisų nužudymą. Tiesa, ir šis nužudymas atrodo tarsi kriminalinių romanų parodija, o tyrimą atliekantis pareigūnas, svarstantis apie mylimą šunelį, yra dar vienas herojus, kurio portretas kuriamas balansuojant tarp absurdo, parodijos ir rimto susitelkimo.
M.Houellebecq'as yra parašęs labai skirtingo lygio romanų. Nuo sunkiai pateisinamos „Lanzarotės“ iki įtaigios, įdomios „Salos galimybės“. Kur šioje skalėje dėčiau šį romaną? Matyt, kažkur per vidurį. Nors ir pripažįstu, kad autorius parašė sudėtingiausią tiek tematika, tiek stiliumi savo kūrinį, visgi atrodo, kad rašytojas tarsi nori pasakyti, jog jis išaugo iš pastangų šokiruoti atvirumu ir bando tuos pačius dalykus pasakyti kitais, labiau subrendusiais būdais, tačiau iki galo tai neįtikina.
O ar jis čia pasako kažką naujo, ko nebūtume skaitę jo romanuose anksčiau? Kažin. Tačiau labai abejoju, ar autorius to ypatingai ir siekė. Nepaisant visų tų tematinių pokyčių, M.Houellebecq'as ir toliau atlieka pūvančios, vis labiau svetimėjančios visuomenės veidrodžio funkciją. Vilniaus knygų festivalyje vykusiame knygos pristatyme ne kartą nuskambėjo mintis, kad M.Houellebecq'as gali kelti įsiūtį, nes jis nieko nesiūlo, neieško išeičių, ką daryti, ritantis į bedugnę. Bet vėlgi – kažin ar M.Houellebecq'as sau tokį tikslą ir kėlė. Ką daryti – ne jo reikalas.
Skaitant šią knygą susidaro įspūdis, kad pasaulio matymas štai tokiu žvilgsniu gerokai išvargino ir patį autorių – tai melancholiškiausia, depresyviausios nuotaikos, asmeniškiausia, niūraus nuovargio prisodrinta šio rašytojo knyga, kurios sąlyginė šviesi pabaiga – tik nelabai įtikinanti iliuzija.
„Pasauliui aš įkyrėjau/ jisai man – taip pat“, – ne veltui šiais Karolio Orleaniečio žodžiais pradedama ši knyga, būtent jie geriausiai „Žemėlapį ir teritoriją“ ir charakterizuoja.
