Vienoje, žydų šeimoje gimęs S.Zweigas (1881-1942) – viena iškiliausių praėjusio amžiaus literatūros asmenybių, jis pagarsėjo ne tik savo romanais, bet ir literatūros kritika, įžvalgiomis žymių žmonių biografijomis. Jis buvo pacifistas, vieningos Europos šalininkas, uoliai darbavęsis, skleidžiant šias idėjas, ir pats pamatęs, kaip jos nenumaldomai žlunga.
Jis laikė save pasaulio piliečiu, tačiau buvo priverstas pajausti, kokia slogi žmogaus be tėvynės būsena – po anšliuzo kaip nusikaltėlis jis paliko Austriją ir kuriam laikui apsistojo Anglijoje, dar vėliau, Europai naikinantis Antrajame pasauliniame kare, persikraustė į Niujorką, o galiausiai apsistojo Brazilijoje. Tačiau tuo metu jėgos ir optimizmas rašytoją jau buvo negrįžtamai palikę, ir 1942 metais S.Zweigas su žmona nusižudė. Ši knyga parašyta likus keliems mėnesiams iki rašytojo mirties, ir nemažai kritikų laiko ją vienu stipriausių S.Zweigo kūriniu. Tai – ne tik rašytojo autobiografija, bet ir to laiko dvasios užfiksavimas, bandymas suvokti, kaip kito europietiškos idėjos, kaip skyla į šipulius senasis pasaulis ir kodėl prasidėjo karai.
Saugus pasaulis ir meno rojus Vienoje
S.Zweigas šioje knygoje nuosekliai aprašo perėjimą iš saugumo pasaulio, kaizerio laikų Vienos XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje į Pirmojo pasaulinio karo aušrą, tarpukario laikų optimizmą ir tamsą, užgulusią Europą artėjant Antrajam pasauliniam karui. Man asmeniškai sunku prisiminti kitą knygą, kurioje taip įtaigiai ir vaizdingai būtų aprašoma visuomenės, jos įpročių, idėjų, elgsenos kaita.
Tais metais kiekvienas iš mūsų sėmė jėgų iš laiko bendro polėkio, pasitikėjimą savimi iš kolektyvinio įsitikinimo
Laikotarpį prieš Pirmąjį pasaulinį karą S.Zweigas apibūdina kaip „saugumo aukso amžių“. Viskas buvo pastovu, apskaičiuota, be jokių galimų nelaimių ir katastrofų, tai buvo Vienos meno pasaulis, kur kiekvienas žmogus laikraščiuose pirmiausia perskaitydavo ne parlamento diskusijas, ne žinias apie pasaulio įvykius, o teatro repertuarą, kur tikrosios žvaigždės buvo meno pasaulio žmonės. S.Zweigas nostalgiškai tapo to laiko Vienos atmosferą, kur jaunuoliai, sekdami Hugo von Hofmanstahlio pavyzdžiu, nori tapti rašytojais, kur galioja garsusis Vienos „gyvenk ir leisk gyventi“ principas, pakantumas aukštinamas kaip etinė jėga, asmeninio elgesio laisvė taikoma kaip savaime suprantama. S.Zweigas rašo apie nerūpestingą jaunystę tuometiniame pasaulyje, kuomet „ragauja meno patiekalus, nesidairydami baimingai į ateitį“, net nenujausdami ant Europos užslenkančio šešėlio.
Tai buvo žvalus jėgos pasaulis, perpildytas optimizmo ir tikėjimo ateitimi: „Tais metais kiekvienas iš mūsų sėmė jėgų iš laiko bendro polėkio, pasitikėjimą savimi iš kolektyvinio įsitikinimo“.
Žinoma, ne viskas buvo auksu tapyta. Greta idiliško meno pasaulio, nuostabios kavinių kultūros buvo ir to meto juoduliai – itin didelio autoriaus sarkazmo nusipelno lyčių tarpusavio santykiai, seksualumo suvaržymai, dviguba moralė ir veidmainystė. „Tai buvo blogas laikas jaunimui“, pripažįsta autorius. Tuomet jie turėjo daug laisvių, tačiau daug ko ir neturėjo: „Friedrichas Hebbelis yra gražiai pasakęs: „Tai vyno neturime, tai laisvės“. Retai tai pačiai kartai būna duota ir viena, ir kita; jei žmogui duoda laisvę moralė, tai jį suvaržo valstybė. Jei valstybė palieka jam laisvę, tai jį bando pavergti moralė“.
Apgavo visuotinis optimizmas
Nepaisant to, autoriaus aprašomame prieškario laikotarpyje (kaip ir bandant įžvelgti atgimstantį optimizmą tarpukaryje) vyrauja šviesūs potėpiai. Dėl to S.Zweigas sulaukė ir kritikos, neva toks jo ir jo aplinkos suvokimas buvo naivus, trumparegiškas, pripildytas saviapgaulės. Ne veltui knygos vertėja Giedrė Sodeikienė įžangoje atkreipia dėmesį į Hannah Arendt pastabą apie šią knygą – anot jos, S.Zweigas nepažinojo realybės, todėl ir piešė ją tokiomis spalvomis.
Visgi autoriaus garbei reikia pripažinti, kad jis tiesiai prisipažįsta – taip, tuo metu jie buvo pernelyg naivūs, pernelyg pasitikintys, jų tikėjimas šviesa ir vienybe buvo pernelyg optimistinis: „Mūsų bendras idealizmas, pažangos pagimdytas optimizmas neleido mums pamatyti bendro pavojaus ir deramai jo įvertinti“. Tačiau jis sąžiningai pripažįsta savo klaidas ir bent jau liudija, kad Europos istorija galėjo būti ir kitokia, jeigu būtų laiku įsiklausyta į iškilių to meto žmonių žodžius.
Žmonės pakluso, bet nebedžiūgavo. Vyrai ėjo į frontą, bet nebesvajojo būti didvyriais; tautos ir žmonės jautė, kad yra arba žemiškosios, politinės kvailybės, arba nesuvokiamos ir piktos lemties aukos
Rašydamas apie tai, kaip pasaulis įžengė į Pirmąjį pasaulinį karą, autorius bando suvokti tikrąsias to priežastis. Anot jo, kilimas buvo per staigus, miestų galia augo per greitai, visi norėjo dar daugiau galios, dar daugiau kolonijų ir turtų, ekspansijos azartas augo akyse. Kiekviena valstybė pasijuto stipri ir užmiršo, kad kita jaučiasi taip pat, kiekviena norėjo daugiau atimti iš kitos.
Aprašydamas Pirmąjį pasaulinį karą autorius itin subtiliai perteikia tuometinę atmosferą ir nuotaikų kaitą – nuo pirmųjų valandų euforijos iki siaubo, nuo heroizmo ir visuotinio tikėjimo savo jėgomis iki karo pabaigos skurdo, plėšikavimų, nuopolio. Skirtingai nei ankstesniais laikais, niekas pasaulyje nebegalėjo likti karo nuošalyje, apsisaugoti: „Mūsų karta neturėjo galimybės pabėgti, nusišalinti, taip, kaip ankstesnės; dėl naujosios vienalaikiškumo tvarkos nuolatos buvome įtraukti į laiką“.
Laikotarpis nuo 1924 iki 1933 autoriaus knygoje skleidžiasi kaip dešimtmetis, kuomet jų karta suvokė duotąjį laiką kaip nelauktą dovaną, kai vėl atrado sau Europą, pasaulį, kai vėl gimė pojūtis, kad reikia ištrūkti iš izoliacijos. Tačiau Adolfo Hitlerio atėjimas viską ėmė keisti, Europa žengė į naują karą. Autorius fiksuoja tai, kaip pasikeitė nuotaikos visuomenėje, lyginant su Pirmuoju pasauliniu karu: „1939-ųjų pasaulis nebeturi tiek daug vaikiškai naivaus patiklumo kaip 1914-ųjų. Anuomet liaudis besąlygiškai tikėjo savo autoritetais“. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis beveik religinis tikėjimas savo vyriausybės sąžiningumu buvo išgaravęs beveik visoje Europoje: „Žmonės pakluso, bet nebedžiūgavo. Vyrai ėjo į frontą, bet nebesvajojo būti didvyriais; tautos ir žmonės jautė, kad yra arba žemiškosios, politinės kvailybės, arba nesuvokiamos ir piktos lemties aukos“.
Tai buvo karta, jau išgyvenusi vieną baisų karą, kai tuo tarpu prieš Pirmąjį pasaulinį karą žmonės nežinojo apie karą, jie nebuvo jo matę, karas buvo legenda, ir kaip tik todėl, kad buvo kažkur toli, jis atrodė didvyriškas ir romantiškas, žengdami į karą daugelis žmonių tuomet mąstė iš nuoširdaus įsitikinimo, prieš Antrąjį pasaulinį karą to nebeliko. Nebeliko ir paties S.Zweigo tikėjimo, kad menas, humanizmas gali įveikti užėjusią tamsą.
Meno pasaulio įžymybių portretai
Nors ši knyga yra autobiografinė, apie savo paties meninius pasiekimus S.Zweigas kalba palyginus nedaug, dažnai nepelnytai kuklindamasis, svarbiausiu uždaviniu laikydamas perteikti ne savo vietą istorijoje, o užfiksuoti to laiko dvasią.
Visgi knyga neabejotinai įdomi ir tiems, kas domisi meno pasauliu ir, visų pirma, žinoma, literatūra. Autorius vaizdingai aprašo to meto iškiliausius menininkus, jų portretai gyvybingi ir šilti. Tarkime, apie Reinerį Maria Rilke jis rašo taip: „Iš visų poetų turbūt nė vienas negyveno tyliau, paslaptingiau, nepastebimiau, kaip Rilke“. R.M.Rilke bėgo nuo bet kokio triukšmo ir net nuo savo šlovės. „Rilkę rasti buvo sunku. Jis neturėjo pastogės, adreso, kur jo būtų galima ieškoti, nei namų, nuolatinio buto, tarnybos. Jis nuolat keliavo per pasaulį, ir net jis pats nežinojo, kur pasuks. Jo neapsakomai jautrią ir trapią sielą kaip nepakeliama našta slėgė bet koks priimtas sprendimas, planavimas ir iš anksto duota žinia apie save. Tad jį sutikti buvo galima tik visiškai atsitiktinai“.
Puikiai perteiktas ir Jameso Joyce'o portretas: „Jis, rodos, mylėjo tą savo rūstumą; niekada nemačiau jo besijuokiančio ar linksmo. Visada darė sutelktos tamsios jėgos įspūdį, o kai jį sutikdavau – tvirtai sučiauptomis lūpomis ir sparčiai žengiantį, tarsi kažkur skubėtų – dar stipriau negu per mudviejų pokalbius jausdavau jo esybės norą apsiginti, iš vidaus izoliuotis“.
Puikiai autorius perteikia ir to meto miestų gyvenimą, su pagrindiniais jų personažais, su jų atmosfera ir, žinoma, tuo, kaip tuose miestuose jis jautėsi pats. Viena, Zalcburgas, Berlynas, kuriam autorius neslėpė ne itin karštų jausmų, Londonas, kurį perprasti prireikė nemažai metų, jo „amžinos jaunystės miestas“ Paryžius („kas jaunystėje Paryžiuje pragyveno metus, visą likusį gyvenimą negali pamiršti patirtos laimės“) su visa jo bohema, laisve, atmosfera, polėkiu ir įkvėpimu. Retai kas gali nebanaliai parašyti apie Paryžių, ir būtent S.Zweigas sugebėjo perteikti to meto dvasią labai aiškiai. Indija, sukrėtusi skurdu. Itin įdomus Rusijos aprašymas – tuomet nemažai menininkų ji įkvėpė kitokio pasaulio kūrimu, tačiau S.Zweigas jau tada iš kelių ten patirtų nutikimų suvokė ten formuojamą veidmainystės, persekiojimo visuomenę.
Knyga baigiama ne itin optimistine gaida: Europa, mūsų tėvynė, kurioje gyvenome, sunaikinta daug ilgesniam laikui, negu siekia mūsų pačių gyvenimas. Tačiau visoje toje istorinėje beprotybėje svarbiausi buvo konkrečių žmonių gyvenimai. Kaip rašo autorius, „kiekvienas šešėlis galiausiai yra šviesos vaikas, ir tik tas, kas pažino šviesą ir tamsą, karą ir taiką, kilimą ir nuopuolį, tikrai gyveno“. Deja, S.Zweigui šešėlis užslinko per tamsus. Tačiau ši knyga – liudijimas jo gyvenimo, jo epochos, ji yra įkvėpimas ir perspėjimas, kurio, nelaimei, turbūt niekas neklausys.
