Romane „Nr. 0“ U.Eco imasi dviejų savo pamėgtų temų. Žiniasklaidos, kurios analizei, kritikai U.Eco skiria nemažai dėmesio ir su kuria pats daugybę metų bendradarbiauja. Taip pat sąmokslo teorijoms, kuriomis buvo persmelktas ir ankstesnis jo romanas „Prahos kapinės“. Netikėtai mažos apimties (prisiminkime „Fuko švytuoklę“, „Vakarykštės dienos salą“, kitus U.Eco romanus) knyga palieka dviprasmiškus jausmus. Galima ir vėl žavėtis U.Eco erudicija, sugebėjimu žaisti faktais, jo rašymo stiliumi, tačiau kartu nepalieka jausmas, kad ši knyga nuguls į jo didžiųjų romanų šešėlį.
Laikraštis – gandų skleidėjas
„Nr. 0“ pasakoja apie 1992-uosius, apie niekad taip ir nepasirodysiantį laikraštį „Rytoj“, kuris sukurtas tam, kad jo darbuotojai mokytųsi, kaip skleisti dezinformaciją, formuoti nuomonę, pataikauti žemiausiems instinktams, kultūriškai neišprususiems skaitytojams („Mūsų skaitytojai neskaito knygų, geriausiu atveju – „Sportą“). Šio laikraščio naujienos skirtos sukurti pranašišką prieskonį, parašomuose faktuose skleisti paslėptas prasmes („Įsidėmėkit, sukurti naujieną – gražus posakis, mes kuriame naujienas ir reikia mokėti pateikti jas tarp eilučių“). Tai laikraštis, kuriame bijoma užgauti pagrindinio akcininko interesus – ir netgi nesamus interesus, tiesiog apsidraudžiant.
Ši kandi satyra – ko gero, stipriausia knygos dalis. U.Eco taikliai, aštriai paliečia parsidavėliškos, sensacijų besivaikančios žiniasklaidos ydas, parodo, kokiais būdais galima konstruoti naujienas, kad jos ne praneštų naujieną, o formuotų nuomonę, sukurtų neigiamą įspūdį apie politinius priešininkus, net ir neturint tam jokio faktinio pagrindo.
Tiesa, skaitant apie šį U.Eco aprašomą žiniasklaidos pasaulį gali apimti ir jausmas, kad autorius gerokai nuklydęs nuo aktualijų, nes „Nr. 0“ laikai – dar prieš interneto plėtrą, kuomet dominuoja televizija ir laikraščiai. U.Eco ir neslepia, kad sąmoningai šį laikotarpį pasirinko tam, kad parodytų žiniasklaidos pasaulį dar iki didžiųjų žurnalistikos pokyčių (internetinės žiniasklaidos paviršutiniškumui U.Eco interviu metu irgi negaili kritikos), o kartu ir todėl, kad 1992-ieji laikomi metais, kuomet Italijos visuomenėje turėjo įvykti dideli pasikeitimai, tačiau iš esmės nieko ypatingo ir neįvyko. Beje, U.Eco čia puikiai pašiepia ir laikraščio vyriausiojo redaktoriaus trumparegiškumą menkinant mobiliųjų telefonų naudą ir galimą išpopuliarėjimą.
U.Eco taikliai, aštriai paliečia parsidavėliškos, sensacijų besivaikančios žiniasklaidos ydas.
Sąmokslų voratinkliai
Pagrindinis šios istorijos veikėjas – Kolona, prisitaikėlis rašytojas-žurnalistas, rašantis apie šį neegzistuojantį laikraštį knygą. Dirbdamas laikraštyje jis susipažįsta su kolega Bragadočiu, kuriam visur vaidenasi sąmokslai. Jis papasakoja savo dabar narpliojamą didžiąją sąmokslo teoriją – kad Musolinis iš tiesų nežuvo, o pabėgo iš šalies, o jo pabėgimas susijęs su daugybe esminių Italijos įvykių.
Štai čia U.Eco ir leidžiasi į konspiracijų labirintus, klaidžiojant kuriuose galima žavėtis autoriaus erudicija, mokėjimu žongliruoti faktais, istorinėmis aplinkybėmis, dėlioti įmanomus scenarijus. Arba galima šiose sąmokslo teorijose ir pasiklysti. „Kas būtų jeigu būtų“ žaidimas šiuo atveju nėra iki galo įtraukiantis.
U.Eco, jau garsiajame „Rožės varde“ pademonstravęs, kaip galima istorinį intelektualų romaną parašyti įtraukiančia detektyvo forma, knygoje „Nr. 0“ irgi istoriją įpina į trilerio žanrą, tačiau šįsyk neatrodo, kad autorius tai daro labai rimtai – kažin, ar skaitytojui labai rūpi detektyvinės mįslės išaiškinimas. Nepalieka įspūdis, kad šis romanas-manifestas apie politinę-socialinę Italijos būklę gavosi kažkiek beformis.
Ir nors knyga gali atrodyti lengviausiai skaitoma iš visų U.Eco parašytųjų, būtent tų intelektinių semiotinių gelmių, manau, ir pasiges nemaža dalis prisiekusių šio rašytojų gerbėjų.
Rašo apie S.Berlusconi?
Daugelis šią knygą tyrinėjančių recenzentų bando įžvelgti čia politinių užuominų apie Silvio Berlusconi, tačiau pats autorius sako, kad nebūtinai reikėtų tai taip tiesmukiškai suprasti. „Knyga gali būti apie Berlusconi, gali būti ir apie Murdochą ar Trumpą. Pasaulis yra pilnas panašių žmonių“, – sakė U.Eco.
Nors šioje knygoje U.Eco subtiliai pašiepia sąmokslo teorijų kūrėjus ir tikinčius jomis, tačiau čia galime rasti ir rimtesnę politinę potekstę. Rašytojas sąmokslo teorijas apie Musolinį kūrimą čia pasirenka neatsitiktinai – kliedesiai apie Lotynų Amerikoje neva iki šiol gyvenantį Musolinį iš tiesų užšifruoja autoriaus mintis, kad fašizmas išties niekur neišnyko, o sugrįžta kitais pavidalais, Italijos visuomenėje visuomet randantis savo šalininkų.
U.Eco po šios knygos pasirodymo ir vėl pasakė, kad tai yra paskutinė jo grožinės literatūros knyga, o ateityje jis susikoncentruos ties moksliniais tyrimais. Tačiau panašiai jis kalbėjo ir po knygos „Prahos kapinės“ pasirodymo.
Tad belieka tikėtis, kad ir šis kūrinys netaps pažadėtąja pabaiga. Nepaisant to, kad tenka pripažinti, jog tai nėra geriausias jo kūrybos pavyzdys, U.Eco aštrus protas, sugebėjimas užgriebti aktualias problemas, pasakojimo talentas, humoras yra išskirtiniai jo romanų bruožai ir „Nr. 0“ visgi yra geresnė nei daugelis knygų lentynose šiuo metu esančių kūrinių. U.Eco tai padaro net ir nežaisdamas aukščiausiu lygiu.
