Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ gerbėjų tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Pirmiausiai 1997 m. pasirodė interviu žurnale „Marie Claire“. Garsi manekenė pasakojo apie genitalijų apipjaustymą, kurį pati patyrė būdama vos penkerių. Kai skaitytojai moterį užvertė laiškais, ji suprato nebegalinti tylėti apie patirtį, kuri ilgus metus jai reiškė tik gėdingą paslaptį ir skausmą. Klajoklių gentyje kažkur Somalio dykumose gimusios W.Dirie istorija netrukus pavirto knyga „Dykumų gėlė“ (leidykla „Alma littera“) – būtent tai reiškia jos vardas.
„Somalyje liaudies išmintis sako, kad tarp mergaitės kojų yra blogis, kūno dalys, su kuriomis mes gimėme, dar nėra švarios. Todėl tą blogį būtina pašalinti – išpjauti klitorį, mažąsias lytines lūpas ir daugumą didžiųjų lūpų. Suglausta žaizda užsiūnama, paliekant tik randą vietoj mūsų genitalijų“, – pasakoja W.Dirie
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Waris Dirie |
Vieną rytą mažoji Waris buvo atiduota į čigonės rankas. „Pajutau, kaip pjauna mano mėsą – mano lyties organus. Girdėjau bukos geležtės garsą pjaustant mano odą pirmyn ir atgal. <…> Pasibaigė greitai, kadangi nualpau. Atsipeikėjusi pamaniau, kad viskas baigta, bet blogiausia tik prasidėjo. Mano akių raištis buvo nukritęs, ir pamačiau žudikę šalia savęs pasidėjusią krūvą spyglių nuo akacijos medžio. Spygliais pradūrė mano odoje skyles, tada pro jas įkišo stiprų baltą siūlą ir mane susiuvo. Mano kojos buvo visiškai nutirpusios, bet skausmas tarp jų buvo toks stiprus, kad norėjau numirti.“
Vėliau žaizda sugijo taip, kad atrodė lyg užtrauktukas: „Genitalijos buvo užmūrytos tarsi plytų siena, kad jos vyras nepajėgtų įsiskverbti iki vestuvių nakties, Tada jis arba perpjaus su peiliu, arba įsibraus jėga.“
Kaip mergaitės Afrikoje gyvena po apipjaustymo, galite paskaityti šiame reportaže iš Tanzanijos.
Būdama trylikos, mergaitė pabėgo iš namų išsigandusi, kad tėvas ją ištekins už senio, pažadėjusio penkis kupranugarius. Waris ketino susirasti mamos seserį, gyvenančią sostinėje Mogadiše, nors nei tame mieste kada lankėsi, nei tetą buvo mačiusi. Dieną naktį bėgusi per karščiu tvoskiančią dykumą, važiavusi pakeleivingomis mašinomis, vos neišprievartauta ir nesuėsta liūto, ji rado artimuosius, o vėliau sugebėjo ištrūkti į Londoną.
 |
| Waris Dirie |
Keletą metų padirbėjusi dėdės ambasadoriaus namuose, Waris nusprendė vietoj dykumos verčiau likti Vakaruose, tegul be darbo, vizos, kalbos ir pakankamai pinigų.
Neišsilavinusią merginą išgelbėjo atkaklus fotografas, įkalbėjęs bent kartą papozuoti. Populiarumas užgriuvo Waris lyg Afrikoje neregėto sniego lavina. Ji ne tik ėmė pozuoti nuotraukoms, demonstruoti drabužius ir keliauti po pasaulį, bet netgi tapo Džeimso Bondo mergina. Tai buvo nuostabus sapnas ir didžiausias košmaras.
Modelio darbas gamtos vaikui buvo tik pramoga, sužavėjo spindesiu, prabanga ir grožiu. Bet yra tamsioji pusė, kuri gali sunaikinti, ypač jauną ir nepasitikinčią savimi mergaitę. Kirpėjai ir fotografai kartais pasibaisėdavo dėl randų ant Waris kojų. „Ką aš galėdavau atsakyti? Kad tie randai atsirado, kai vaikščiojau Somalio dykumoje per tūkstančius spygių ir akmenų? Kad tai mano vaikystės prisiminmai, kai keturiolika metų vaikščiojau basa? Kaip tai įmanoma paaiškinti dizaineriui Paryžiuje?“
Dar labiau slėgė vaikystėje patirtas košmaras, primenantis apie save kelis kartus per dieną (kadangi Waris lytiniai organai buvo beveik visiškai užsiūti, tualete ji užtrukdavo bent 10 minunčių), ir supratimas, kad yra kitokia nei dauguma moterų. Tai ilgus metus sulaikė dailią afrikietę nuo vyrų draugijos. Tiesa, jai teko fiktyviai ištekėti už girtuoklio, kad galėtų likti Didžiojoje Britanijoje, vėliau – ceremoniją pakartoti, kai dėl tos pačios priežasties ją imasi gelbėti draugės brolis.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Waris Dirie |
Tačiau savo gyvenimą Waris susies su vėliau Niujorke sutiktu vyru ir pagimdys sūnų. Prieš tai ji dar pasiryš vizitui pas chirurgą, kad šis išvaduotų ją nuo fizinių ir dvasinių kančių. Labiau išsilavinusi somalė suprato, kad sveikatos problemos, su kuriomis turėjo susitaikyti nuo pat apipjaustymo, kamuoja milijonus merginų ir moterų visame pasaulyje. Kadangi apie tai nekalbama, dauguma moterų Afrikos žemyne praleidžia savo gyvenimą skausme.
„Esu gimusi po laiminga žvaigžde, – knygos pabaigoje tvirtina W.Dirie. – O juk kokia nors Afrikos mergaitė brūzgynuose vaikšto pėsčiomis ilgas mylias pagirdyti ožkų bandos, jausdama tokį menstruacijų skausmą, kad vos gali atsitiesti. Arba žmona, kuri bus vėl užsiūta su adata ir siūlu kaip drabužio skiautė vos tik pagimdys, kad fizinės sueities vieta liktų tokia pat siaura. Arba devynis mėnesius nėščia moteris, kuri ieško maisto dykumoje, kad pamaitintų vienuolika išalkusių vaikų. O kas atsitiks jaunamartei, kuri yra vis dar „kruopščiai“ susiūta ir laikas gimti pirmajam jos kūdikiui? Kas atsitinka, kai ji išeina viena į dykumą, kaip ir mano mama, ir be niekieno pagalbos bando pagimdyti viena? Apmaudu bet žinau atsakymus į šiuos klausimus. Dauguma nukraujuos iki mirties, ir jei pasiseks, jų vyrai suras jas anksčiau nei maitvanagiai ir hienos.“
Kodėl cituoju žiauriausias knygos pastraipas? Nes visa knyga tokia. Iš dažno sakinio sunkiasi begalinis skausmas – tiek fizinis, tiek psichologinis, o ir tarp eilučių sklando neatsakytas klausimas: kodėl herojei, kaip milijonams kitų mergaičių, tenka tai iškęsti? Pasakodama savo patirtį W.Dirie neieško giluminių šio žiauriaus ritualo priežasčių, tik išdėsto tuos paaiškinimus, kuriuos pati žinojo. Gal tam trukdė kalbos barjeras? Angliškai ji išmoko tik suaugusi, todėl knyga parašyta paprastu, nesunkiai suprantamu, bet vizualiu stiliumi. Pustrečio šimto puslapių galima praryti vienu ypu – istorija nepaprastai įtraukia, nors joje nėra nei didelės intrigos, nei kulminacijos,
 |
| Waris Dirie |
Knygą tarytum sudaro dvi ar net trys dalys – Waris vaikystė iki ištrūkimo į Vakarus, bandymas ten rasti savo vietą ir pasaulinio garso manekenės, kuri gydo savo kūno ir sielos žaizdas, o kartu ima kovoti už moterų teises, gyvenimas. Kad ir kiek žiaurumo persmelkė pirmąją dalį, ji pasirodė įdomiausia – nes praveria duris į mažai pažįstamą pasaulį su sava tvarka, ritmu ir papročiais. Vėliau knyga truputį primena laukinukės iš dykumų nelaimes moderniuose Vakaruose. Laimė, W.Dirie pavyksta daugelį jų papasakoti su lašeliu saviironijos, bet ji ne tiek sukelia šypseną, kiek leidžia suvokti, kaip sunku žmogui, atsidūrusiam visai svetimame pasaulyje. O kartu žavi jos stiprybė, atkaklumas ir bandymas kabintis už kiekvienos galimybės, o jei jų nėra, somalė jas tiesiog susikuria (jei neįmanoma keliauti į užsienį, nes pasas negalioja, kodėl jo nenušvilpus iš geriausios draugės?).
„Dykumų gėlės“ pasirodė mažiausiai 65 skirtingi leidimai, daugelyje šalių atsidūrė geriausiai parduodamų knygų sąrašuose (Vokietijoje viršūnėje ji išsilaikė 120 savaičių!), buvo parduota 11 mln. jos kopijų. W.Dirie sulaukė ne vieno apdovanojimo, o 1997–aisiais Jungtinės Tautos ją paskyrė ambasadore Afrikos moterų teisėms ginti. Prieš ketvertą metų pagal knygą buvo pastatytas filmas.
Įdomu, kad W.Dirie nekaltina savo tėvų už apipjaustymą – jie tiesiog negalėjo pasielgti kitaip. Ji tikina vertinanti savo kultūrą ir kasdien dėkojanti Dievui, kad gimė Afrikoje. Moteris sako Niujorke nemačiusi šeimų, bendraujančių kaip jie: dainuojančių, plojančių ir besijuokiančių. Žmonės vieni nuo kito atitolę, stokoja pinigų ir laiko. Somalyje vertinami paprasti dalykai – vanduo, maistas. Bene vienintelis Vakarų privalumas yra taika.
Daugiau knygų recenzijų rasite paspaudę čia.
