Nors Rusijoje rašytojas nuolatos sulaukia liaupsių, jo knygų parduota milijonai egzempliorių, pats jis į visą šią užgriuvusią šlovę žiūri su šiokia tokia ironijos doze ir net nemėgina apsimesti, kad jo knygos yra kažkas rimtesnio nei pramoginė literatūra. „Boriso Akunino kūrinius, tikiuosi, įdomu skaityti, tačiau ne daugiau. Aš tiesiog rašau pramoginę beletristiką. Nieko sudėtingo mano tekstuose nėra, jokios protinės įtampos ji nereikalauja“, – atvirai apie savo kūrybą sako G.Čchartišvilis, kuris taip pat yra literatūrologas, eseistas, japonų kultūros specialistas.
Sakyčiau, pagirtinas sąžiningumas. Turint omenyje, kad jo detektyvinės istorijos tikrai yra kur kas labiau apgalvotos, rafinuotos ir turinčios aiškią, išskirtinę stilistiką, jei lygintume jas su daugeliu G.Čchartišvilio kolegų– kriminalinių romanų rašytojų.
Leidykla „Metodika“ šią vasarą išleido dvi Boriso Akunino knygas – „Achilo mirtis“ bei „Aukso skrynia“, priklausančias dviems skirtingoms serijoms.
Pirmoji, „Achilo mirtis“ – iš rašytoją išgarsinusios Fandorino serijos, kurios kelios knygos buvo ir ekranizuotos („Turkiškas gambitas“, „Valstybės patarėjas“, „Azazelis“). Tiesa, ši knyga – ketvirtoji serijoje, tačiau net ir neskaičiusiems prieš tai parašytųjų tai neturėtų kliudyti, nes „Achilo mirtis“ – visiškai atskira istorija, o jos sąsajos su prieš tai buvusiomis pakankamai aiškiai nurodomos.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Akuninas |
Šioje knygoje keliamės į XIX amžiaus pabaigą, kuomet pagarsėjęs seklys Erastas Fandorinas kartu su ištikimu savo padėjėju grįžta į Maskvą iš tarnybos Japonijoje. Apsistojęs viešbutyje jis sužino, kad čia taip pat gyvena ir jo senas bičiulis, Rusijos garsenybė generolas Sobolevas, dažniausiai vadinamas Achilo vardu. E.Fandorinas nori su juo susitikti, tačiau nepavyksta – generolas staiga miršta. Gydytojai diagnozuoja širdies smūgį, tačiau Fandorinas įtaria, kad tai galėjo būti kruopščiai suplanuota žmogžudystė. Jis pradeda tyrimą, kurio metu išaiškėja, kad Maskvoje aktyviai veikia šnipų tinklas (knygą netgi galėčiau pavadinti savotišku „senoviniu šnipų romanu“), rezgiami sąmokslai, o norint juos išaiškinti teks aiškintis ne tik tai, kokios intrigos verda aukštuomenėje, bet ir nusileisti į žemiausius nusikaltėlių sluoksnius. Ir, kaip jau įprasta B.Akunino knygose, čia yra bent kelios paraleliai vinguriuojančios istorijos, nukeliančios į skirtingus laikmečius, įvairias šalis. Visos šios istorijos, kaip ir pridera detektyvuose, galiausiai knygos pabaigoje susiveda į vieną.
B.Akunino knygas nuo kitų detektyvinių romanų skiria ypatingas jo rašymo stilius, labai įtaigiai perteikiantis XIX amžiaus pabaigos atmosferą. Tai – kiek manieringas, įmantrus pasakojimas, puikiai derantis prie aprašomojo laikotarpio. Akivaizdu, kad rašytojas labai daug laiko praleido tyrinėdamas to meto gyvenimo realijas (veiksmas vyksta 1882 metais), detektyvinė istorija čia pateikta pusiau dokumentiniu stiliumi (Soboloevas turėjo ir realų prototipą) su daugybe detalių, sukuriant tikroviškumo iliuziją.
Be to, čia autorius žaidžia ir su aliuzijomis į graikų mitologiją, ir drąsiai galima sakyti, kad šis atmosferinis detektyvas suręstas kokybiškai, akivaizdžiai galima jausti, kad rašytojas išmano dalykus, apie kuriuos rašo. Tiesa, G.Čchartišvilis buvo teisus, sakydamas, kad pernelyg neperkrauna skaitytojo protine įtampa – istorija, nepaisant viso to puikiai perteikto istorinio fono, visgi nėra pernelyg sudėtinga; tai įtraukiantis, bet ir neįpareigojantis romanas prasiblaškymui.
Kita lietuviškai išleista knyga „Aukso skrynia“ – iš „Magistro nuotykių“ serijos. Joje – jau kiek kitokios stilistikos pasakojimas, kitas ir laikotarpis. Čia veiksmas vyksta šių laikų Maskvoje, kartu paraleliai nukeliant skaitytoją į XVII amžių. Londone gyvenantis istorikas Nikolas Fandorinas atvyksta į Maskvą, mat iš čia gauna paslaptingą laišką, nurodantį, kad Rusijos sostinės archyvuose jis gali rasti ieškomą protėvio Korenlijaus fon Dorno testamento pusę. Šis testamentas gali atverti žinias apie tai, kokią paslaptį saugo XVII amžiaus požemiai. Tačiau tam teks įveikti nemažai kliūčių – Nikolą ima persekioti vietiniai banditai, kuriems kažkodėl irgi parūpo, ką jis slepia savo lagamine. Kartu pasakojama ir jo protėvio, XVII amžiuje atvykusio tarnauti į Rusiją istorija.
Autorius čia akivaizdžiai veda paraleles, lygindamas svetimšalio įspūdžius Rusijoje XVII amžiuje ir šiais laikais, tarsi norėdamas pasakyti, kad nelabai kas iš tiesų ir pasikeitė.
Pats rašytojas sakė, kad „Aukso skrynioje“ norėjo sukurti tiesmukiškesnį, „paprastesnį“ detektyvą. Ir, tiesą sakant, tai jaučiama. Kartais skaitydamas šią knygą pagauni save ties mintimi „o kur visa tai jau skaičiau anksčiau?“ Nors aistringiausieji Boriso Akunino kūrybos gerbėjai netgi mėgina lyginti jo knygas su Umberto Eco, iš tiesų šie palyginimai yra, švelniai tariant, per drąsūs. Tokiu atveju greičiau jau tiktų paralelės su Danu Brownu. Čia iš tiesų pakankamai daug detektyviniams romanams būdingų stereotipų (toks įspūdis, kad autorius juos naudojo sąmoningai), o ir personažų bruožai irgi jau kažkur regėti (kad ir Nikolui padedanti vikrioji žurnalistė). Tiesa, skyriuose, kuriuose aprašoma XVII amžiaus Maskva, jaučiamas „tradiciškesnis“ B.Akunino braižas.
Ir kuo dar ši knyga skiriasi nuo Fandorino serrijos, – čia kur kas daugiau humoro, išties neblogo.
Nesakau, kad ši knyga prasta – tai vėlgi gudriai surašytas detektyvas, įtraukiantis, o jame veiksmas kur kas greitesnis nei „Achilo mirtyje“, kur viskas vyksta kur kas elegantiškiau ir rafinuočiau, nei „banditinėje Maskvoje“. Tačiau jeigu reikėtų rinktis, nuo kurios knygos pradėti pažintį su B.Akuninu, rekomenduočiau „Achilo mirtį“, mat jos detektyvinė istorija visgi savitesnė. Ir reikia tikėtis, kad leidykla pažintį su šiuo rašytoju pratęs – pasirinkti gausioje šio rašytojo bibliografijoje tikrai yra iš ko.
