„Sakoma, kad net geri kunigai niekada nedalina žmonėms patarimų. Su knygomis – labai sunku. Kai rengiu rekomendacinio pobūdžio sąrašus, dažniausiai atsižvelgiu arba į žanrus, arba į tai, kas naujo išleista. Tai apibrėžiama, bet, manau, kiekvienas kritikas arba kiekvienas žmogus rekomenduoja remdamasis savo nuožiūra, tad bet koks sąrašas šiuo atveju yra subjektyvus“, – LRT RADIJO laidoje „Ką man skaityti?“ sako J. Čerškutė ir pateikia ne vieną pasiūlymą, iš kurių kiekvienas galėtų išsirinkti sau tinkamą.
– Skaityti – Jūsų darbas. Ar nėra taip, kad darbas tęsiasi ir per atostogas?
– Taip, iš dalies darbas tęsiasi per atostogas. Dabar jau sunku atskirti, kas yra darbas, o kas – malonumas, bet per atostogas pasilieku skaityti tas knygas, kurioms nebuvo laiko per visus metus. Pasilieku knygas, kurias nusipirkau savo malonumui, o ne darbui ar knygų apžvalgoms. Kartais būna, kad tos knygos labai gražiai, tvarkingai padėtos ant lentynos stovi nuo pat „Knygų mugės“. Atostogos yra metas, kai galiu be jokios sąžinės graužaties jas perskaityti.
– Užsiminėte apie knygas, kurių nespėjote perskaityti darbo metu. Teigiama, kad per atostogas skaityti „atidėtas“ knygas – labai pavojinga, nes tai dažnai būna reikalingos sudėtingos knygos, į kurias verta gilintis. Kaip į tai žiūrite?
– Viena vertus, tai – pavojinga, kita vertus – ne. Kai rašiau disertaciją, visas atostogas skyriau savo objektui – Ričardui Gaveliui. Vienu metu netgi buvau susidėliojusi dienotvarkę, kad R. Gaveliui yra skirta laiko iki 18 val., o po 18 val. skaitau tai, kas man patinka. Neretai būtent tada skaitydavau detektyvines knygas.
– Kuo Jums, kaip literatūros mokslininkei, skiriasi knygos, kurias „reikia“ perskaityti ir kurias „norite“ perskaityti?
– Kai skaitau knygas, kurios man patinka, tai reiškia, kad dažniausiai skaitau be pieštuko ir užrašinės. Neieškau naratyvo konstrukcijų, specialiai nesidomiu, kaip konstruojamas pasakotojas, kokiu balsu yra pasakojama, iš kokios perspektyvos.
– Skaitydama neanalizuojate arba tai darote ne tiek?
– Analizuoju, nes tai vyksta nesąmoningai, bet tai darau ne taip įdėmiai, kaip daryčiau, jei ruoščiausi knygų apžvalgai. Jei rašau recenziją, tuomet labai sukoncentruoju ir įtempiu dėmesį. Pastaruoju metu vis pritrūksta laiko parašyti tą tikrą recenziją, bet paprastai tuomet knygą skaitau ne vieną kartą.
– Ar apskritai galime apibrėžti, kokios knygos galėtų būti skiriamos atostogoms?
– Sakoma, kad net geri kunigai niekada nedalina žmonėms patarimų. Su knygomis – labai sunku. Kai rengiu rekomendacinio pobūdžio sąrašus, dažniausiai atsižvelgiu arba į žanrus, arba į tai, kas naujo išleista. Tai apibrėžiama, bet, manau, kiekvienas kritikas arba kiekvienas žmogus rekomenduoja remdamasis savo nuožiūra, tad bet koks sąrašas šiuo atveju yra subjektyvus.
– Mums turbūt svarbu, kad knyga netaptų visiškai veltui praleistu laiku, duotų naudos. Jei knygas, kurias galėtumėte aptarti ir pasiūlyti, skirstome į grupes, koks žanras labiausiai tiktų atostogoms?
– Atostogoms dažniausiai rekomenduoju pramoginę literatūrą, kurią suprantu kaip žanrinę literatūrą. Veikiausiai pirmiausia rekomenduoju gerą detektyvą, nes pačiai patinka juos skaityti. Šią vasarą pirmas autorius, kurį pulčiau rekomenduoti, nes žinau, kad jis ir Lietuvoje, – norvegų rašytojas Jo Nesbo.
Jį rekomenduoju, nes pagaliau, kai jau yra septynios Hario Hūlės knygų serijos lietuviškai, leidykla „Baltos lankos“ išleido patį pirmą serijos romaną „Šikšnosparnis“. Mane asmeniškai tikrai nervindavo, kai skaitydavau knygą ir žinodavau, kad yra kažkokių svarbių įvykių, kurie nutiko Sidnėjuje, bet niekur nerandi, kokie tie įvykiai, kas nutiko, kodėl Haris Hūlė yra toks, koks yra. Dabar išleista pirma knyga. Tai – pati pradžia, kurią visi, kurie myli ar nekenčia šio personažo, manau, tiesiog privalo perskaityti.
