„Kačių stalas“ – tai žmogaus brendimo ir kaitos istorija. Romane pasakojama, kaip vaiko kelionė vandenynu tampa kelione į suaugusiųjų pasaulį. Autorius teigia, kad ši knyga, nepaisant sutapimų su jo gyvenimo faktais, nelaikytina autobiografija.
Romane berniukas, pramintas Maina, Varnėnu, leidžiasi į didžiausią savo gyvenime kelionę – iš Šri Lankos į Angliją, o drauge – į kitokį, europietišką, pasaulį. Jam tik vienuolika metų. Laive pasodintas prie „kačių stalo“ – toliausiai nuo kapitono stalelio, pačioje neprestižiškiausioje vietoje, – jis įgyja neįkainojamos gyvenimo patirties.
- Jūsų romane „Kačių stalas“ pasakojama apie vienuolikmetį berniuką Maiklą, kuris leidžiasi į trijų savaičių kelionę laivu, plaukiančiu iš Šri Lankos į Angliją. Pratarmėje pabrėžiate, kad tai romanas, bet sutikite, esama paralelių su kelione, kurią ir pats patyrėte vaikystėje. Gal galėtumėt papasakoti apie ją daugiau?
- Kai man buvo vienuolika metų, išvykau iš Šri Lankos į Angliją. Aš taip pat plaukiau laivu, bet ta kelionė buvo daugiau kaip prieš pusšimtį metų ir prisimenu ją gana miglotai. Tiesą pasakius, beveik nieko neprisimenu. Man buvo įdomu, kas tada galėjo vykti laive, ir rašant knygą teko sugalvoti istoriją, visą nuotykį. Visi personažai, su kuriais berniukas susipažįsta laive, yra išgalvoti. Sukūriau juos romanui, tai yra specialiai berniukui Maiklui, kad jis su jais susipažintų ir kad jie jį kažkaip pakeistų.
- Kai kurie skaitytojai „Kačių stalui“ iš anksto ėmė klijuoti grožinių memuarų etiketę. Kaip Jūs apibūdintumėt savo knygą?
- Manau, kad tai romanas. Kai 1993 m. išleidau knygą „Running in the Family“, kilo daug kalbų. Klausinėta, kokiam žanrui ją derėtų priskirti. Tą knygą išties galėčiau pavadinti grožiniais memuarais, nes joje buvo pasakojama apie realius žmones – mano šeimos narius. O šioje net ir pats Maiklas yra išgalvotas personažas – iš pradžių aš ir pats neturėjau supratimo, koks jis bus. Toks jausmas, kad kažkur atsitiktinai išgirdau istoriją apie berniuką, kuris vienas, be šeimos, keliauja laivu į Angliją. Ši istorija yra mano fantazijos vaisius, išskyrus faktą, kad vėliau berniukas tampa rašytoju ir kad jo vardas Maiklas – šiuos dalykus sąmoningai nusprendžiau palikti.
- Ar tokiu būdu norėjote padėti skaitytojui atsirinkti, kas tikra, o kas ne?
- Taip. Vienoje vietoje berniukas užsimena apie nuotykines „Boys’ Own“ knygeles – dauguma mūsų vaikystėje mėgo jas skaityti. Mano knyga labai panaši į tas nuotykines knygas ir neįtikėtinas istorijas. Dalį romano berniukas kuria istoriją, o kitoje dalyje matome, kaip jis jau suaugęs, tikėtina, išgalvoja kai kuriuos dalykus. Aš irgi norėjau tokios laisvės. Vaikystėje mes būname laisvesni, aš ir pats norėjau išsivaduoti nuo būtinybės pasakoti visą tiesą – tai, kas iš tikrųjų nutiko.
 |
| Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos „Kačių stalas“ viršelis |
- Knyga rutuliojasi kaip nuotykių istorija. Papasakokite, kaip Jums sekėsi rašyti „Kačių stalą“.
- Rašydamas knygą patyriau malonumą. Nors joje nagrinėju rimtas, netgi liūdnas temas, bet norėjau, kad būtų juntama džiaugsminga laisvė, būdinga tik vaikams. Norėjau, kad suaugusieji tai prisimintų, galbūt net pajustų pavydą arba pasimėgautų prisiminimais apie tą laisvę. Tam tikra prasme, ši kelionė vaikui tapo dovana – žinoma, pavojinga dovana, bet dovana. Nuostabu rašyti knygą, bent didžiąją jos dalį, žvelgiant vienuolikmečio vaiko akimis. Dėl to pasirinkau paprastesnį pasakojimo stilių. Maiklas nevisiškai supranta, kas vyksta, bet mes, skaitytojai, suaugusieji, viską suvokiame anksčiau, nei jis išsiaiškina.
- Berniukas valgo prie „kačių stalo“ – kitaip tariant, toliausiai nuo kapitono staliuko nutolusio stalo. Kaip sužinojote šį „terminą“? Kodėl norėjote, kad Jūsų aprašomi veikėjai sėdėtų prie šio staliuko?
- Jau buvau sugalvojęs, kad jie sėdės prie tolimiausio staliuko, kai kalbėdamasis su kažkuo iš Vokietijos išgirdau posakį, taikomą nelabai svarbiems, todėl atokiausiai sodinamiems žmonėms. Tada pagalvojau: „Kačių stalas! Štai ko man reikia! Juk būtent taip vaikai ir jaučiasi.“ Buvo įdomu rašyti apie tuos „nereikšmingus“ keleivius – tiesą sakant, jie daug įdomesni nei prie kapitono staliuko sėdintys pareigūnai.
- Viena romano temų – prisiminimai, pasakotojo bandymai sudėlioti iš nuotrupų visą kelionę. Kodėl Jus taip žavi ši tema?
- Ankstesniame mano romane „Divisadero“ pasakojimas irgi buvo panašiai dėliojamas. Žmogus kartais mėgina suprasti, kas jam nutiko vaikystėje ir paauglystėje. Suaugęs jis jau žino daugiau, tad pradeda suprasti tai, ko nežinojo būdamas vaikas. Prisiminimai ir jų refleksija – svarbi mūsų gyvenimo dalis. Suprantama, kad mėginame tą padaryti, viską išsiaiškinti, kai įgyjame daugiau žinių.
- Esate prisipažinęs, kad prieš išeinant knygai labai nervinatės. Kodėl?
- Tai juk pirmas kartas, kai visiems atskleidi paslaptį, ilgai puoselėtą savo keistame pasaulėlyje! Ir vis dar nežinai, ar tai nesąmonė, ar kas nors vertinga. Turiu galvoje, kad negali nieko tiksliai pasakyti, kol to neįvertina skaitytojai. Ir tai gerokai ištampo nervus... Paskui prasideda viešumas, o man jis tikrai neteikia malonumo...
- Žinau, kad retai duodate interviu. Ar Jums sunku kalbėti apie savo kūrybą?
- Man išties sunku kalbėti apie knygą, kai ją rašau. Dažnai būna sunku aptarinėti ir ką tik pabaigtą knygą. Įtariu, geriausiai man sekasi tą daryti, kai po knygos pasirodymo praeina koks dešimtmetis.
- Netrukus jums sukaks 70 metai. Ar pagalvojate apie metą, kai nuspręsite neberašyti knygų?
- Kas žino, galbūt būsiu priverstas tą padaryti. Manau, taip nutinka kaskart pabaigus knygą, – aš vis pagalvoju: „Štai ir viskas“. Taip maniau ir parašęs „Anglą ligonį“, ir kitas knygas. Apima jausmas, kad kažką užbaigei ir žodžių tiesiog nebeliko. Štai dabar neįsivaizduoju, kuo užsiimsiu toliau. Jaučiuosi išsikvėpęs, bet po kurio laiko ir vėl ima kirbėti idėjos.
- Keista girdėti nerimo žodžius iš tokio garsaus rašytojo...
- Kad man jūsų pasitikėjimą! Šiek tiek pavydžiu žmonėms, kurie pasilsi savaitgalį ir vėl gali imtis naujų darbų. Lee Childas kasmet išpyškina po romaną. Neneigsiu, tai daro įspūdį. Jei tik galėčiau ir aš taip rašyti!
