N.Šepetys pabrėžė, jog N.Putinaitė tyrinėja lietuviškumą visais jo pavidalais, o jos nuoširdus susidomėjimas ateizmu kaip reiškiniu, anot kai kurių, gal ir nėra patriotiškas, bet išties labai įdomus ir reikalingas šiuolaikinei Lietuvai.
Pati autorė teigė, kad jai rūpėjo ne tiek pati ateitizacija, kiek pasaulėžiūrinis lūžis sovietinėje sistemoje. Jei pasirinkimo nėra, žmogų gali priversti pirkti kiaulių kanopas, o ne kiaulieną, bet kaip pakeisti jo vertybes?
Vienas iš būdų įsibrauti į žmogaus vidų buvo atimti iš jo tikėjimą.
Knygoje kalbama apie asmeninį pasirinkimą, išryškėjusį nagrinėjant atvejus, kuomet kunigai, atsisakę religijos, tapo ateizmo šaukliais, žmonės ėmėsi rašyti apie savo patirtis, būnant ateistais.
N.Putinaitė ieško sovietinės sistemos veikimo principų, kurie viliojo ir painiojo žmones, tačiau pabrėžia, jog jų jokiu būdu negalima laikyti kvailais – priešingai, sistema buvusi labai išradinga.
N.Putinaitė ieško sovietinės sistemos veikimo principų, kurie viliojo ir painiojo žmones, tačiau pabrėžia, jog jų jokiu būdu negalima laikyti kvailais – priešingai, sistema buvusi labai išradinga.
Knygos pristatyme dalyvavusi psichologijos mokslų daktarė Danutė Gailienė žavėjosi, su kokia moksliška ir kartu krikščioniška pozicija N.Putinaitė sugebėjo pažvelgti į šią epochą ir išnagrinėti jos veikimo mechanizmus. Būtent tai, o ne gynybiškos laikysenos, anot D.Gailienės, yra tikroji branda.
Kartu ji prisiminė ir neseniai atliktą tyrimą, kurio metu išaiškėjo, jog geriausiai Lietuvoje jaučiasi žmonės, kurių šeimose yra represuotų asmenų. Blogiausiai jaučiasi tie, kurie, paklausti apie šeimos istoriją, atsakė „Nežinau“. Įdomu tai, kad asmenys, kurie priklausė komunistų partijai, pozityviau vertina sovietmetį, tačiau teigiamai vertina ir nepriklausomybę.
Šio tyrimo rezultatai patvirtina N.Putinaitės įžvalgą, jog tikrasis homo sovieticus yra indiferentiškais, jokiais idealais netikintis žmogus.
Filosofė atkreipia dėmesį, jog sovietizacijos paliktus randus matome ir šiandien – galime turėti didelius namus, europietišką sistemą, tačiau kiek sovietinės pasaulėžiūros lieka mūsų viduje?
Sovietmečiu sukurti simuliakrai, įdiegtos tradicijos vis dar gyvos nūdienos visuomenėje.
Sovietmečiu sukurti simuliakrai, įdiegtos tradicijos vis dar gyvos nūdienos visuomenėje. Viena jų – tai įsitikinimas, jog tai, kas lietuviška, tautiška, būtinai turi būti kaimiška. Kaip pavyzdį N.Putinaitė pateikia Užgavėnes – kodėl bandoma kaimą atnešti į miestą, kodėl mieste negali vykti miestietiškas karnavalas?
„Įsivaizduojama, kad daug kas yra tradicija ir todėl šventa. Sovietmetis labai įkalino tradicijos sampratoje. Šie dalykai mus labai apsunkina“, – teigė rašytoja.
