Du Meksikos poetai avangardistai – Arturas Belanas (autoriaus „alter ego“) ir Ulisas Lima – leidžiasi į kelionę ieškoti po revoliucijos dingusios meksikietės rašytojos Sezarėjos Tinachero. Jų klajonės užtrunka net dvidešimt metų, nusidriekia per Meksiką, Izraelį, Paryžių, Barseloną, Los Andželą, San Franciską ir virsta tikra istorine epopėja, įtaigiai parodančia revoliucingų XX a. 8-ojo dešimtmečio jaunimo idealų gimtį bei žūtį.
Siūlome susipažinti su literatūros kritiko Danielio Zalewskio mintimis apie šią knygą, publikuotomis „The New Yorker“ savaitraštyje.
***
„Ir tada aš jo daugiau nebemačiau“, – klaikiai dažnai besikartojanti Čilės rašytojo Roberto Bolaño frazė. Dešimties jo romanų ir trijų apsakymų rinkinių, užbaigtų per paskutinįjį dešimtmetį autoriui kovojant su lėtine kepenų liga, veikėjai išgyvena jaudinantį ir dramatišką netekčių laikotarpį. Jie atsisveikina su draugais, meta darbus, be jokio perspėjimo palieka namus, atsisako trumpalaikių meilės romanų, nutraukia ryšius su visais pažįstamais ir tiesiog dingsta.
R.Bolaño gimė 1953 metais (kaip pats rašė, „tada, kai mirė Stalinas ir Dylanas Thomas“) Santjage, bet netrukus buvo atplėštas nuo gimtųjų namų. Jo tėvas – sunkvežimio vairuotojas, motina – mokytoja. Vaikystėje šeima dažnai kraustydavosi iš vieno Čilės miesto į kitą, kol 1968 metais apsistojo Meksike. Tuo metu Robertas pajuto milžinišką apetitą literatūrai. Jis metė mokyklą ir atsidavė poezijai, o kai šeštojo dešimtmečio pabaigoje Meksiko gatvėse padažnėjo masinės demonstracijos, įsitraukė politinę kairiųjų poetų veiklą.
1973 metų vasarą jis grįžo į Santjagą tikėdamasis prisijungti prie kairiųjų sukilimo, tačiau rugsėjį įvyko Augusto Pinocheto valstybės perversmas. Robertas tapo pasipriešinimo šalininkų šnipu, tačiau buvo sulaikytas, nes policija dėl akcento palaikė jį „svetimšaliu teroristu“. Rašytojas buvo sulaikytas aštuonioms dienoms ir turbūt būtų nužudytas, jei ne jį atpažinęs ir į laisvę išleidęs policininkas.
 |
| Knygos viršelis/„Pašėlę detektyvai“ |
1974 metais atvykęs į Meksiką su tuzinu draugų subūrė poetų infrarealistų – „literatūros partizanų“ – grupę. Jie leido žurnalus, kovojančius prieš nusistovėjusias pažiūras, rengė įvairias kultūrines provokacijas. R. Bolaño pasipriešinimas literatūros meinstrymui buvo juntamas net tada, kai jo kūriniai buvo įtraukti į literatūros kanoną. Sevilijoje vykusiame rašytojų suvažiavime jis buvo pripažintas įtakingiausiu savo kartos Lotynų Amerikos rašytoju.
Meksike R.Bolaño išleido du poezijos rinkinius, tačiau 1977 metais po nesėkmingo meilės romano nusprendė išvykti: „Jei būčiau likęs Meksike, būčiau pasikoręs“. Metus keliavo po Prancūziją, Ispaniją, Šiaurės Afriką, buvo trumpam apsistojęs Barselonoje, tačiau, bijodamas, kad miesto žavesys atitrauks jį nuo poezijos, patraukė į ilgą kelionę Viduržemio jūros pakrante. Dirbo įvairius absurdiškus darbus, skynė vynuoges, dirbo doko krovėju, stovyklavietės sargu ir pakabukų pardavėju. Maždaug tuo metu atsispausdino vizitinę kortelę, kurioje buvo parašyta: „Robertas Bolaño – poetas ir benamis“. Šios klajonės taip išsekino kūną, kad jis vėliau juokaudavo, jog žymėjo savo kelią dantimis, kaip Jonukas ir Grytutė duonos trupiniais.
Beveik visa R.Bolaño kūryba yra ironiška jo paties gyvenimo istorijos mitologizacija, o „Pašėlę detektyvai“ – tikra jo gyvenimo legenda. Kūrinyje daugiau nei penkiasdešimt pasakotojų, tačiau pirmieji šimtas puslapių kalba vienu gyvybingu aštuoniolikmečio Chuano Garsijos Madero balsu. Jaunuolis meta mokslus, kad prisidėtų prie maištaujančių rašytojų grupės, kuriai vadovauja „tiksinčia bomba“ vadinamas Ulisas Lima ir kalėjimo matęs atvykėlis iš Čilės Arturas Belanas. Autorius sąmoningai neatskleidžia jaunojo poeto kūrybos, nes nori pabrėžti, kad tikrasis menas atsiskleidžia pačiame gyvenime. Ch.G.Madero pasakojimų intarpai kupini nerūpestingai gražaus entuziazmo ir padūkusių seksualinių scenų: „Ji išsirietė tarytum vaiduoklis jai kutentų nugarą. Aš baigiau tris kartus. Vėliau mes maudėmės lietuje.“ Arba: „Jos skonis buvo cigarečių ir brangaus maisto. Mano – cigarečių ir pigaus maisto. Tačiau abiejų maistas buvo skanus.“
Antroji „Pašėlusių detektyvų“ dalis persmelkta klajokliško gyvenimo melancholijos. Rašytojas supažindina su naujais personažais – keturiasdešimt aštuoneriais liudininkais iš įvairių pasaulio šalių, pasakojančiais apie susitikimus su Ulisu Lima ir Arturu Belanu. Šie pasakojimai primena ištęstus interviu, tai šėtoniškas rašytojo žaidimas su savo alter ego. Autorius šį romaną gali drąsiai vadinti „autoportretu penkiasdešimt trijuose kreivuose veidrodžiuose“.
Trečiojoje dalyje skaitytojas vėl apdovanojamas žvaliu pasakojimu. Žmonės įsimyli, baigiasi persekiojimai. Talentingai išaiškinama romano painiava: skaitytojas pagaliau supranta, kad Madero dienoraščiai nėra pradžia, o pabaiga...
Pats autorius „Pašėlusius detektyvus“ vadino meilės laišku savo kartai. Amerikietis rašytojas Normanas Maileris teigė, kad ši knyga yra „keistas kraujo, prakaito, sėklos ir ašarų mišinys“, o žymiausias Ispanijos literatūros kritikas Ignacijus Echevarría negailėjo pagyrų: „Tai romanas, kurį galėjo parašyti tik J.L.Borgesas.“ Ir jis buvo beveik teisus. J.L.Borgesas, kurio ilgiausias kūrinys yra vos penkiolikos puslapių, tikriausiai būtų žavėjęsis, kaip klajokliškas R. Bolaño gyvenimas tarsi medžio šakos išsišakoja į romanus. Tačiau ką Borgesas būtų sukūręs iš paklaikusių kelionių, beprotiško sekso ir palaidų vyriško ego demonstracijų? O Bolaño sugebėjo visa tai suvaldyti ir įrėminti šaltakraujiško intelektualumo rėmais.
Pirmieji R.Bolaño romanai susilaukė daug kritikos ir mažai skaitytojų, o „Pašėlę detektyvai“ akimirksniu jį išgarsino. Knyga pelnė keletą apdovanojimų ir tapo tokia sensacija, kokia prieš trejus dešimtmečius buvo tapęs Gabrielio García Márquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“. Nors R.Bolaño įtikinėjo, kad šlovė jį trikdo, tačiau nepaliovė dalintis savo kandžia nuomone. Paklaustas apie mėgstamiausius dalykus, jis dažnai minėdavo Borgesą ir dulkinimąsi. Ir pabrėždavo, kad Nobelio premijos dažniausiai teikiamos bukagalviams.
R. Bolaño mėgdavo sakyti, kad „Pašėlę detektyvai“ – tai tremties romanas, o tikroji rašytojo tėvynė – knygynas. Jis sukūrė etaloninį XXI a. romaną, įkvėpsiantį dvasinėms kelionėms dar daug skaitytojų bei rašytojų kartų.
Parengė Simona Geniušaitė
