Išskirtinis 15min.lt interviu apie džiazo muziką ir kūrybines ištakas su festivalio žvaigžde – Włodeku Pawliku.
– 2014 m. Jums buvo įteiktas “Grammy” apdovanojimas. Esate pirmasis džiazmenas Lenkijos istorijoje, kuriam buvo suteikta ši garbė. Ar pasiektas rezultatas yra ilgo ir sunkaus darbo, ar įgimto talento vaisius?
– Mano manymu, pasiektą rezultatą lėmė daugybė faktorių. Visų pirma, buvau žymiai labiau nepriklausomas nuo lenkų džiazo visuomenės nei kiti lenkų muzikantai, kadangi komunistinę Lenkiją palikau 1984 metais ir apie dešimtmetį praleidau Vakarų Vokietijoje. Studijuodamas Hamburge susipažinau ir susibendravau su daugybe džiazmenų iš Amerikos ir Vakarų Europos šalių.
Mano muzikinės refleksijos, kompozicijos ir aranžuotės kyla iš asmeninio poreikio kurti savitą muziką, turinčią gilią sąsają su amerikietiškojo džiazo idioma. „Grammy“ apdovanojimą laimėjęs albumas „Night in Calisia“ kaip tik ir yra mėginimas orkestro sąskambiais kurti savo paties muzikinę kalbą.
„Calisia“ yra parašyta ir sukomponuota labai preciziškai, ir tai, matyti, yra vienas svarbiausių mano muzikos bruožų. Dauguma šiandieninių džiazo projektų nebesistengia pabrėžti aiškios formos ir struktūros, todėl dažnai sukuria chaoso įspūdį.
Dauguma šiandieninių džiazo projektų nebesistengia pabrėžti aiškios formos ir struktūros
Tačiau grįžtant prie “Grammy” apdovanojimo, pats svarbiausias dalykas man yra tai, kad būtent lenkų kompozitorius ir pianistas buvo apdovanotas tokioje kategorijoje, kurioje visą laiką dominavo amerikiečių muzikantai (kas, savaime suprantama, yra natūralu, kadangi džiazo ištakos radosi būtent Amerikoje). Tai, manau, yra didžiausia dovana.
– Daugybę apdovanojimų 87-tosios Oskarų teikimo ceremonijos metu surinkęs Damien Chazelle filmas „Whiplash“ reprezentuoja idėją, jog profesionalių džiazo muzikantų pasaulį diriguoja labai griežti mokytojai. Kokie buvo Jūsų mokytojai? Kokių svarbiausių „tiesų“ jie jus išmokė?
– Gaila, tačiau dar neturėjau progos pamatyti šio filmo. Na, o kalbant apie savo mokytojus, jų turėjau tikrai labai daug, tačiau negaliu teigti, jog tapatinau savo kūrybą su jų kuriama bei atliekama muzika, požiūriu ar filosofija iki tokio lygmens, jog tai būtų tapę mano dogma.
Tiesiog mėginau iš jų perimti tuos dalykus, kurie man atrodė reikalingi tolimesnėms savo paties vizijoms kurti.
– Teigiate, jog savo muzikoje siekiate neprarasti sąsajų su amerikietiškąja tradicija. Ar amerikietiškasis džiazas konsistensiškai skiriasi nuo europietiškojo?
idėja, jog muzikantai nusisuka nuo amerikietiškojo džiazo žanro ir krypsta į abejotinos kokybės improvizacinius eksperimentus, manau daro daug žalos džiazo kultūrai
– Šiuo metu dauguma europiečių fanatiškai žavisi vokiškojo laisvojo džiazo dvasia. Tačiau pati idėja, jog muzikantai nusisuka nuo amerikietiškojo džiazo žanro ir krypsta į abejotinos kokybės improvizacinius eksperimentus, manau daro daug žalos džiazo kultūrai, gimusiai bliuzo įsčiose.
Tos tradicijos pakeitimas praktika „menas, tam kad būtų menas“ rodo neteisingai suprasta elitizmą su neigiamomis pasėkmėmis: mažais kompaktinių diskų pardavimais ir nedideliu lankymusi koncertuose.
– Kaip Jus patį „įviliojo“ „Kaunas Jazz“ festivalis? Kokią programą jame ketinate atlikti?
– Kadangi „Lotos Jazz Festival Bielska Zadymka Jazzowa“ (vienas didžiausių džiazo festivalių Lenkijoje) bendradarbiauja kartu su „Kaunas Jazz“ festivaliu, tad buvau pakviestas kaip kviestinis svetys.
Kaune ketiname atlikti žymiajam lenkų filmui „Reverse“ parašytus kūrinius, kuriuos kūriau džiazo kvartetui kartu su savo mėgiamu amerikiečių trimitininku Gary'u Guthmanu. Galbūt atliksime ir keletą kūrinių iš apdovanojimą laimėjusio „Night In Calisia“.
– Kalbant apie džiazo padėtį Lenkijoje: jeigu galėtumėte pakeisti vieną dalyką, ką pakeistumėte?
– Būčiau laimingas, jeigu Varšuva turėtų tikrą džiazo klubą!
– Jeigu būtumėte paklaustas, kurioje Europos valstybėje geriausia tapti džiazmenu, kokią šalį nurodytumėte?
– Paradoksalu, bet, galbūt, Lenkiją?
