Vienas iš „Pink Floyd“ – britų grupės, pardavusios daugiau nei 250 milijonų albumų pasaulyje – įkūrėjų po kelionės į Vakarų Krantą 2006 metais pradėjo aktyviai dalyvauti tarptautiniame solidarumo su Palestina judėjime, rašo „The Electronic Intifada“. Muzikantas pasakoja, kad po šoko, kurį patyrė pamatęs situaciją regione, ant sienos su Izraeliu išpurškė užrašą „Mums nereikia minčių kontrolės“ („We don’t need no thought control“, – eilutė iš „Pink Floyd“ dainos).
Lankydamasis Briuselyje vykusioje paskutinėje specialaus tribunolo, skirto dėmesio atkreipimui į Vakarų valstybių paramą Izraelio tarptautinės teisės pažeidimams, sesijoje, jis prasitarė ketinantis išleisti dainą, kuria skatintų muzikantus nevykti koncertuoti į Izraelį. R.Watersas dėl dainos įrašymo ketina tartis su Stevenu Van Zandtu (Bruce'o Springsteeno „E Street Band“ gitaristu), kuris surinko būrį gerai žinomų muzikantų ir jie įrašė „Sun City“ – protesto dainą prieš apartheidą Pietų Afrikoje devintajame dešimtmetyje.
Manau, kad toks kultūrinis boikotas yra tikriausiai pats efektyviausias būdas, nes dabar situacija tokia – Izraelio valdžia vykdo apartheido politiką Izraelyje, okupuotose teritorijose ir visur, kur tik pati nusprendžia.
Pateikiame interviu „The Electronic Intifada“ ištrauką:
– Ar manote, kad kultūrinis Izraelio boikotas yra reikšmingas?
– Norėčiau manyti, kad taip. Iš savo patirties galiu pasakyti – kai kalbu su žmonėmis ir jiems sakau „nevažiuok ten“, jie arba atsako „gera mintis“ arba „argi nemanai, kad geriau ten važiuoti?“. Na, ne, aš tikrai taip nemanau.
Manau, kad toks boikotas, kuris buvo vykdomas prieš apartheido režimą Pietų Afrikoje, yra tikriausiai pats efektyviausias būdas, nes dabar situacija tokia – Izraelio valdžia vykdo apartheido politiką Izraelyje, okupuotose teritorijose ir visur, kur tik pati nusprendžia. Nepamirškime, kad maždaug tuo metu, kai pradėjau įsitraukti į šią iniciatyvą, Izraelis naikino Libano oro uostus, ligonines ir visus viešos paskirties pastatus, kuriuos tik sugebėjo. Izraelis siautėja, ir kol kas nepanašu, kad grojimas smuiku turės kokį nors efektą.
– Ar asmeniškai esate prašęs kolegų muzikantų boikotuoti Izraelį?
– Taip.
– Ar jau esate pasiruošęs atskleisti, kas tie muzikantai buvo?
– Ne. Tai buvo privatūs pokalbiai, kurių informacija liks tik tarp mūsų. Viskas, ką galiu pasakyti – artimiausiu metu ketinu paviešinti atvirą laišką savo kolegoms muzikos versle. Jame prašysiu prisijungti prie BDS judėjimo. Tai bus skirta ne tik kolegoms JAV ar Didžiojoje Britanijoje – kreipsiuosi į muzikantus visame pasaulyje.
Šį laišką mane privertė parašyti faktas, kad Stevie Wonderis praėjusių metų gruodį buvo buvo pasamdytas groti vakarėlyje, skirtame Izraelio gynybos pajėgoms. Aš parašiau jam laišką, kuriame paaiškinau, kad jo pasirodymas tokiame vakarėlyje būtų lyg grojimas policijos renginyje Johanesburge kitą dieną po Šerpvilio žudynių 1960 metais. Tai nebūtų geras dalykas, ypač dėl to, kad jis buvo JT taikos ambasadorius. Laišką parašiau ne tik aš, bet ir Desmondas Tutu.
Stevie Wonderis tuomet paskambino renginio organizatoriams ir atšaukė savo pasirodymą. Tai nutiko praėjus savaite po mano kalbos JT. Tačiau apie nei vieną iš šių įvykių nebuvo rašyta nei vienoje žiniasklaidos priemonėje JAV. Abu įvykiai nebuvo tokie svarbūs kaip Kim Kardashian liemenėlės dydis. Faktas, kad apie juos nėra rašoma, reiškia, kad žiniasklaida gauna instrukcijas iš kažkur, kad apie tai nereikia rašyti. Negaliu spėlioti, kokios to priežastys
