„Splin“ yra viena žymiausių šiuolaikinių rusų roko grupių, kurios užnugary beveik dviejų dešimtmečių istorija.
Patirta daug transformacijų, keitėsi grupės nariai, dainų autoriaus Aleksandro Vasiljevo ambicijos bei pomėgiai, muzikos bendruomenės susidomėjimas nauja grupės kūryba... Dabar, matyt, šlovė, įsipareigojimai industrijai ir poreikis linksminti publiką grupei asocijuojasi su nereikalinga našta.
Rodos, norima tiesiog groti ir teikti klausytojams tas emocijas, kurių pastariesiems trūksta. Kiekvienas iš „Splin“ įrašų ir koncertų pasiima tai, ko jam reikia.
Tuo tarpu bendras patirčių audinys įsitempia, užgrojus žymiausiems „Splin“ kūriniams: tais atvejais dainos (ypač priedainiai) traukiamos vienu balsu visos salės išsyk.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./„Splin“ koncertas |
Vasiljevui seniai nebeįdomu lakstyti po sceną, kaip ankstyvoje jaunystėje. Dabar svarbiausia muzika, tekstai, emocijos. Taip pat interpretuočiau ir estetinį naujausio grupės albumo paprastumą, ypatingų ambicijų nebuvimą. Teigiamai veikianti ramybė.
(Ambicijų požiūriu iš kelių pastarųjų grupės įrašų išsiskiria 2009 m. išleistas albumas „Signal iz kosmosa“ (liet. „Signalas iš kosmoso“). Pavyzdžiui, jame dominuoja kiek neįprastas 7/8 metras.)
Koncerto metu vis pasigirsdavo raginimų atlikti vieną ar kitą kūrinį. O juk „Obman zrenija“ – jau vienuoliktasis studijinis „Splin“ albumas.
Tai reiškia, kad „Splin“ repertuarą sudaro toks gigantiškas dainų kiekis, kad, be abejo, neįmanoma vieno koncerto metu išgroti visko, ką norėtų išgirsti kiekvienas atskiras klausytojas.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./„Splin“ koncertas |
Be pauzių, vienu ypu atliekamą koncerto programą karts nuo karto permušdavo nuoširdūs Aleksandro Vasiljevo padėkos publikai gestai: iškeltas į viršų nykštys arba ant krūtinės sudėtos rankos ir nusilenkimas.
Vidury koncerto ant scenos užlipo mergina, įteikusi Vasiljevui įrėmintą, regis, pačios merginos pieštą, jo portretą. Besišypsantis atlikėjas atsidėkojo apkabinimu, paskatinusiu publikos aplodismentus.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./„Splin“ koncertas |
„Splin“ yra sakę norintys, kad koncertas Vilniuje primintų senų draugų susitikimą. Tam tikra prasme toks jis ir buvo. Senų draugų, kuriems nereikia ilgų pokalbių. Dainos suartina.
Net neįprasti koncerto elementai buvo pateikti kaip savaime suprantami, niekuo neišskirtiniai. Pavyzdžiui, tereminvokso naudojimas, šiaip jau nedažnai matomas tradicinio roko grupių koncertuose.
Arba tai, kad vienos naujesnės dainos tekstą grupės lyderis skaitė iš išmaniojo telefono ekrano. O paskui, tuo telefonu braukydamas gitaros stygas, sugrojo tąsų ir aistringą solo.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./„Splin“ koncertas |
(Kiek šiuolaikinių madų besivaikančių muzikantų susiimtų už galvos, tai pamatę? Mes nesumojom to padaryti, o „Splin“, iš kurių to nieks nesitikėtų, ir kuriems to visai nereikia, sumojo!)
Ir kaip tik šio epizodo fone įspūdingai atrodė vėliau, lyrinio kūrinio metu, vieno klausytojo iškeltas uždegtas žiebtuvėlis. Signalas iš praeities. Tarsi nuoširdumo simbolis, šiek tiek svetimkūniškas skaitmeninės dabarties sąlygomis.
„Splin“ nesistengia atrodyti kaip saldi, pramoginė pop grupė su didžiuliu auksinių hitų krepšiu. Jokios optinės apgaulės. Muzika yra viskas. Teišgirsta tie, kam ji reikalinga.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./„Splin“ koncertas |
Sprendžiant iš atkaklaus salės kvietimo „bisui“ po daugiau nei pusantros valandos trukusios pagrindinės koncerto programos, ir iš skandavimo „spasibo“ ir „molodcy“ gerokai po „biso“, muzikantams dingus už scenos...
Sprendžiant iš viso šio klausytojų dėkingumo – išgirdusiųjų esama.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./„Splin“ koncertas |
